Apie valstybės naudojamą psichotroninę lobotomiją

Apie valstybės naudojamą psichotroninę lobotomiją



Gyvename tokiu metu, kai labai intensyviai kuriamos ir išbandomos įvairios žmogaus pavergimo technologijos, kurios jeigu ir dar netaikomos, tai yra didelė tikimybė, kad netolimoje ateityje kels didelį pavojų žmogui. Iš dviejų galimybių - žmogus tikslas pats savaime ir organizacija tikslas pats savaime - visais laikais buvo renkamasi pastaroji, nors tik dėl paprasto jėgos efektyvumo ir jėgos kulto. Kas stiprina organizacija - tai gerai, o kas ją silpnina - tai blogai. O organizaciją “silpnina” visų pirma laisvas žmogus, kuris yra nevaldomas elementas galios mašinų mechanizmuose. Kaip laisvą žmogų padaryti valdomu ar bent nukenksminti, kad nebūtų per daug nereikalingu ir mechanizmų veiklą strigdančių judesių? Į tai atsakymo ieškoma pavergimo technologijose, kurias galima vadinti psichotroninėmis technologijomis. Šiame įraše pakalbėsime apie vieną iš šlykštesnių tokio valdymo ir susidorojimo su žmogumi galimybių, kurios gali atsidurti organizacijos zombių rankose - tai yra psichotroninė lobotomija.

Pirmiausia atsakykime į klausimą, kas tai yra - lobotomija. Tai yra pseudomokslinis ir sadistinis žmogaus charakterio ir elgesio “korekcinis” keitimas naudojant psichochirurgiją, kurios metu sužalojami aukštesni žmogaus asmenybės centrai priekinėje smegenų dalyje, kurio metu tariamai “pataisomas” žmogaus charakteris ir nepageidautinas elgesys, o realiai žmogus paverčiamas apatišku, bevaliu ir stokojančiu ryškių asmenybinių savybių idiotu. Trumpai tariant, naudojant lobotomiją yra negrįžtamai sužalojama asmenybė ir nevykdoma jokia “korekcija”. Tradicinė lobotomija, praktikuota 1930 - 1950 metais, žalojo smegenis naudodama chirurgines priemones, kai buvo fiziškai smegenų centruose naikinami neuronai. Vėliau šių pseudomokslinių ir sadistinių metodų buvo atsisakyta ir jie buvo uždrausti naudoti psichiatrijoje. Tačiau mokslas surado naujų galimybių taip pat ir šioje srityje ir aš tokią “neolobotomijos” metoda pavadinau PSICHOTRONINE LOBOTOMIJA, kai “korekcija” vykdoma su psichotroninėmis priemonėmis.

Psichotroninėje lobotomijoje smegenų neuronai žalojami ne chirurgiškai, ne chirurginiais instrumentais žalojant smegenų žievę, bet psichotroniškai su psichotroniniais implantais, kuriuos aš vadinu blokatoriais, su kuriais valdomos aukštesnės žmogaus smegenų žievės funkcijos, tokios kaip šneka, mąstymas, atmintis, valia, bendravimo centrai, asmenybės centrai ir t.t. Su psichotroniniais blokatoriais gali būti blokuojamos šios ir kitos funkcijos ir gaunamas rezultatas yra tolygus chirurginei lobotomijai. Skirtumas tas, kad chirurginė lobotomija yra negrįžtamas žmogaus sužalojimas, o psichotroninė lobotomija daugiau skirta žmogaus valdymui ir žmogų galima “atblokuoti”, bet organizacijai manau ateityje rūpės žmogų valdyti, kitaip sakant bus naudojama socialinei inžinerijai, kuriant organizacijos struktūrą, kurios apačiose reikia zombių ir vergų, skirtų atlikti paskirtą funkciją, kuriai intelektas, asmenybė ir su ja nesusiję interesai paprasčiausiai nereikalingi, todėl psichotroniškai “koreguojami”. Tokia yra galimybė. Ir ji yra reali ir kelia didelį pavojų laisviems žmonėms, kurie organizacijos mechanizmų ateityje bus traiškomi ir su psichotronine lobotomija.

Išgydyti nuo laisvės troškimo galima ir tokiais pažangiais metodais. Bauginimas ir persekiojimas yra praeityje. Naujausiais metodais žmogų išgydyti galima vienos paprastos intervencijos pagalba ir minčių apie laisvę - kaip nebūta, ką jau kalbėti apie realius judesius, kurie organizacijai nereikalingi. Tikėtina, kad tokia lemtis didžiausią pavojų gali kelti žemiausiems sluoksniams, bedaliams, kurių paskirtis yra “juodas” darbas. Taip pat tikėtina, kad tokie metodai gali būti pradėti taikyti prieš maištininkus ir disidentus, kurie savo protu gali kiaurai pereiti per visas organizacijos skleidžiamas semantines haliucinacijas, todėl organizacijos galiai kelia pavojų. Nesakau, kad tokie metodai jau dabar naudojami, nes mano individualus atvejis nesiskaito, bet taip pat nematau jokių pozityvių ženklų, ir psichotroninė lobotomija, kaip viena iš psichotroninio valdymo dalių, yra mano galva labai reali tikimybė.

Ką šiuo metu, kol tokios priemonės nėra masinė realybė, reikia turėti galvoje. Pirma reikia žinoti, kad psichotroninė lobotomija yra reali. Kad jau yra sukurtos ir toliau tobulinamos tokios technologijos. Kad reikia nelaukti, kol tokia agresija prieš žmogų taps realybe ir kurti adekvačią tikrovei teisinę bazę. Reikia stebėti aplinkinius ir save, ir stengtis pastebėti įtartinus požymius savyje ir kituose žmonėse. Reikia skirti dvi “sutrikimo” rūšis, 1) kai jis atsiranda savaime ir 2) kai jis sukeliamas sąmoningos intervencijos. Kitaip sakant reikia matyti ir lyginti ne tik padarinius, bet žiūrėti visą priežasties ir padarinio grandinę. Turėtume išmokti nepainioti pasekmių, kurių priežastys yra skirtingos, nes tokiu atveju jų reikšmė ir statusas skiriasi, nepaisant visų išorinių panašumų. Taip pat reikia ne tik žinoti individualiai, bet ir skleisti žinojimą kitiems.

Kad Europos organizacija kada nors taps fašistine, nenoriu tikėti. Bet kad tokie metodai, kaip psichotroninė lobotomija bus naudojami slaptai, bent jau slaptai tokio susidorojimo aukai, manau tikimybė nemenka. Ir pirma sėkimingo pasipriešinimo sąlyga yra žinojimas apie PSICHOTRONINĖS LOBOTOMIJOS, kuri gali tapti psichotroninio valdymo dalimi, galimybę.