Pranašo sodas

Po to jis tarė: „Mano draugai ir mano bendrakeleiviai, apgailėkite tautą, kurioj pilna tikėjimų, bet nėra šventumo. Apgailėkite tautą, nešiojančią drabužius, kurių pati neaudžia, valgančią duoną, kurios pati neaugina, ir geriančią vyną, kuris teka ne iš jos vynspaudės. Apgailėkite tautą, kuri skriaudiką paskelbia didvyriu, o išsipusčiusį užkariautoją laiko geradariu. Apgailėkite tautą, kuri paniekina aistrą sapne, tačiau pasiduoda jai pabudę. Užjauskite tautą, kuri pakelia balsą tik laidotuvių eisenoje, neturi kuo didžiuotis, kaip tik griuvėsiais, ir niekad nesukils, nebent kai jos galva atsidurs tarp budelio kirvio ir trinkos. Užjauskite tautą, kurios politikas yra lapė, filosofas – žonglierius, o menas – skylių lopymas ir beždžioniavimas. Užjauskite tautą, kuri naują savo valdovą sutinka trimitais, o atsisveikina patyčiomis, kad vėl kitą sveikintų trimitais. Apgailėkite tautą, kurios išminčiai nebylūs nuo senumo, o stipruoliai dar tik lopšyje. Apgailėkite tautą, susiskaldžiusią į dalis, kai kiekviena dalis save laiko tauta.” Ištrauka: Kahlil Gibran (2008). Pranašas. Pranašo sodas. Kaunas: Trigrama. 118-119 p. .Tikra, laisva ir nepriklausoma Žiniasklaida.

www.vilmantinas.eu