Lietuvoje oficialiu lygmeniu pripažinta, jog Klaipėdos plaukiojantis suskystintų dujų terminalas „Independence“ yra nerentabilus. Premjeras Saulius Skvernelis, komentuodamas žlugusias trijų Pabaltijo valstybių derybas dėl bendros regioninės rinkos sukūrimo dujų klausimu, paragino ieškoti kitų „terminalo naštos mokesčių mokėtojams sumažinimo būdų“.
Premjero pareiškimas nuskambėjo disonansu Lietuvos prezidentės Dalios Grybauskaitės interviu atžvilgiu, kurį ji davė Delfi portalui – šalies vadovė pavadino plaukiojantį terminalą „laimėjimo istorija, ekonominiu pasiekimu, dėka kurio Lietuva įgijo savą energetinę nepriklausomybę“.
Trijų Pabaltijo valstybių — Lietuvos, Latvijos ir Estijos — derybos dėl bendros rinkos dujų klausimu sukūrimo, kaip buvo tikėtasi, neatnešė jokio rezultato — labai jau skirtingi šių šalių ekonominiai interesai. Lietuvos premjeras Saulius Skvernelis buvo priverstas pripažinti, jog ta iniciatyva, kurią pastaraisiais metais Vilnius įkyriai piršo savo kaimynams, žlugo.
Papildomai buvo siekiama vienu metu išspręsti keletą kitų dalykų: iš vienos pusės, įpiršti Latvijai ir Estijai brangias norvegų suskystintas dujas, iš kitos – eilinį kartą įkišti ranką į Eurokomisijos kišenę, norint ten rasti pinigų „bendram“ regioniniam projektui dujų tiekimo klausimu.
Pirmuoju atveju Lietuvos valdžia tikėjosi pasidalinti su kaimynais ta našta, kuri gulė ant jos pečių išsinuomavus iš Norvegijos plaukiojantį SGD terminalą. Žinoma, tai padaryti reikėjo kaip galima greičiau. Šalyje kasmet mažėja pramoninės gamybos apimtys, o tai įtakoja ir dujų vartojimo apimčių mažėjimą vidaus rinkoje. Ir tai tuo metu, kai Lietuva, pasirašiusi sutartį su norvegų tiekėju Statoil, naudojasi minimaliu į šalį eksportuojamų dujų kiekiu.
Kitu atveju, eilinis energetinės nepriklausomybės nuo Rusijos projektas atvertų Europos struktūrinio finansavimo duris.
Premjeras S. Skvernelis komentuodamas situaciją apgailestavo, kad Latvija šiuo klausimu pasinaudojo pauze, kuri sužlugdė paraiškų EK padavimo terminus. Kaip jis pabrėžė, „norint gauti europietišką paramą būtina pateikti bendrą trijų Pabaltijo šalių projektą, – priešingu atveju mes turime ieškoti kitų būdų, kaip sumažinti naštą mūsų mokesčių mokėtojams“.
Pasirodo, visas „šlovingas energetinės nepriklausomybės“ kelias, pradedant nuo 2014 metų, nuolat kėlė galvos skausmą. Visą tą laikotarpį Lietuvos valdžia ieškojo būdų kaip ištrūkti iš to jungo, į kurį įsikinkė savo noru.
Jau praėjus metams po terminalo įvedimo rikiuotėn Lietuvos valdžia sumažino jo apkrovą iki 20 proc. (minimalios leidžiamos technologinės apimtys). Valstybė (vyriausybė) net bandė, pasitelkdama ne rinkos mechanizmus, skatinti vidaus rinkoje brangesnių, nei rusiškų – tiekiamų vamzdžiais, dujų naudojimo augimą. Buvo priimtas įstatymas „Dėl suskystintų gamtinių dujų terminalo“, įstatymiškai įpareigojantis stambius pramoninius vartotojus ir komunalines įmones pirkti iš SGD terminalo trečdalį reikalingų dujų. Nepadėjo.
Tokia politika, kaip ir įspėjo ekonomistai, sukėlė komunalinių paslaugų kainų augimą.
Vilniui tapo aišku, kad pagal sutartį numatytų dujų apimčių nepanaudojimas gresia didelėmis baudomis. Ir ne tik. Dar buvo galima sulaukti bylinėjimosi Europos teismuose. Juk lietuviškasis įstatymas terminalo klausimu pažeidė Europos Sąjungos įstatymą, pirmiausia — pagrindinį konkurencijos principą: „Vartotojas turi teisę laisvai pasirinkti sau tiekėjus, o tiekėjai savo ruožtu turi teisę laisvai aprūpinti vartotojus“. Atitinkamą skundą Eurokomisijai padavė Lietuvos dujininkų asociacija.
Tokiu būdu Vilniaus svajonė paversti Lietuvą energetiškai nepriklausoma šalimi subliuško, tapo klasikinėmis žirklėmis: krito paklausa, o išlaidos, skirtos plaukiojančio Klaipėdos SGD terminalo išlaikymui liko tos pačios (pagal sutartį su norvegų kompanija HoeghLNG, už vienos paros laivo nuomą reikia mokėti 189 tūkstančius JAV dolerių, už 10 metų — 689 milijonus).
Praėjus metams nuo terminalo nuomos pradžios lietuviams teko maldauti, kad norvegai peržiūrėtų sutarties sąlygas, nes šalyje sumažėjo paklausa dujoms. Tada Norvegija pareikalavo, kad Lietuva įsipareigotų pirkti dujas ne penkerius metus, o dešimt — viso 3,7 mln kub. m. (anksčiau — 2,7 mln). Kilpa užsiveržė dar stipriau.
Energetinis Lietuvos prezidentės Dalios Grybauskaitės „kūdikis“ ne tik atsidūrė agonijos būklėje, bet ir atnešė šalies ekonomikai realų nuostolį. Sandoris su Norvegija iš pat pradžių buvo nuostolingas visais parametrais, tačiau jį sankcionavo pati prezidentė. Kaip pastebėjo Lietuvos Seimo narys socialdemokratas Artūras Skardžius, šios situacijos absurdiškumas tame, jog „nuoma yra triskart brangesnė nei pats laivas“.
Kaip pažymėjo politikas, „sutarties sąlygos nenumato išankstinio terminalo nupirkimo, už kurio nuomą iki 2024 metų teks sumokėti apie 720 milijonų JAV dolerių. Tik tada bus galima tartis dėl jo pirkimo už sutartyje užfiksuotą kainą“. Ir todėl politikas prieina išvados: „šalis galėjo pati pasistatyti tokį laivą, o ne pirkti jį iš pardavėjo, atiduodant jam iš anksto numatytą sumą, tačiau valdžia kažkodėl to nepadarė“.
Ir kaip nustatyti tą nuostolį, kurį patyrė Lietuva dėl prezidentės Dalios Grybauskaitės ambicijų? Atsižvelgiant į iš anksto pareikštus tikslus, kai buvo tariamasi dėl plaukiojančio SGD terminalo nuomos, — energetinė nepriklausomybė nuo Rusijos — jie nepasiekti.
Rusijos koncernas „Gazprom“, analitikų duomenimis, iki šiol tiekia Lietuvai dujas (tenkina apie 60 proc. poreikio). Ir tai tada, kai šis koncernas, po to, kai 2014 metais dėl Lietuvos valdžios paskelbto vietinės dujų rinkos liberalizavimo pardavė visus aktyvus, prekiauja su šia šalimi tokiomis pat kaip ir kiti tiekėjai sąlygomis.
Beje, Lietuva „pasidžiaugė“, kad ši dalis dabar siekia tik 60 proc., o ne 80 proc. (kaip anksčiau — „Gazpromo“ viešpatavimo metu).
Lietuva 2016 metais pralaimėjo ginčą su „Gazpromu“ Stokholmo arbitrų teisme, kai reikalavo išieškoti iš šio dujų milžino 1,4 milijono eurų, nes esą 2004–2012 metais permokėjo už pirktas dujas. Lietuviams teisme buvo nurodyta, jog terminas „teisinga kaina“ yra abstraktus, o reikalauti tiekti dujas „žemiausia kaina — beprasmiška“.
Rezultatas: teisminėms išlaidoms padengti Vilnius turėjo „pakloti“ šimtus tūkstančių eurų.
Taigi Dalios Grybauskaitės pareiškimai apie terminalo „laimėjimo istoriją“ ir jau pasiektą energetinę nepriklausomybę nuo RF neturi pagrindo, jie turi populizmo kvapą. Premjeras Saulius Skvernelis paneigia jos pareiškimus.
Per aštuonerius savo prezidentavimo metus D. Grybauskaitė sugebėjo įstumti Lietuvos–Rusijos santykius į aklavietę, atimdama iš šalies ekonomikos rusiškas investicijas ir krovinių eksporto srautus. Jos vadovavimo rezultatas — užsitęsęs ekonominis sąstingis, ryškiausias šalies istorijoje atotrūkis tarp turtingųjų ir skurstančiųjų, neregėtas ES mastais gyventojų emigravimas, keliantis realią grėsmę nacionaliniam saugumui, o taip pat visiška priklausomybė nuo ES finansinės adatos. Štai tokia ji, Lietuvos „laimėjimų istorija“.
Tikra, laisva ir nepriklausoma Žiniasklaida
www.vilmantinas.eu
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą