Valstybės šimtmetis Lietuvą užklupo netikėtai, kaip žiema užklumpa kelininkus. Totalaus nepasiruošimo bei nykumos įspūdis susidaro ne tik žvelgiant į prastą oficialių renginių programą, bet ir bene kasdien susiduriant su kultūriškai nebyliais šios reikšmingos istorinės datos minėjimo ženklais. Labiau nei beviltiškai atrodo padrikos ir paviršutiniškos isteblišmento pastangos „gelbėtis“. Naivu būtų manyti, kad „šimtmečio piknikas“ arba „šimtmečio susitikimas“ Rotušės aikštėje gali atverti duris į lietuvių tautos ateitį. Tai veikiau galėtų būti įvardinta kaip šimtmečio vargo vakarienė nei laisvę apgynusios tautos tapatybės ir kūrybingumo raiška. Nacionaline simbolika perkrauta pompastika byloja apie visišką kultūrinį vakuumą, į kurį yra patekusi dabarties Lietuva. Šią vertybinę tuštumą lyg ir bandoma užpildyti masiniais propagandiniais renginiais, kurie savo forma ir turiniu labiau primena retušuotą sovietinę saviveiklą nei tautos tradicijas. Šiandien valstybės institucijose praktiškai nėra tikro suvokimo apie tautos idealų ir vertybių savitumą, kuris yra unikalus paveldas, ateinantis iš gilios praeities. Tik laiko išbandymus atlaikę vertybiniai pagrindai galėtų būti mūsų indėlis į bendrą europinę tapatybę, tačiau tautos dvasinis paveldas yra baigiamas sunaikinti mūsų pačių pastangomis. Nacionalinė bendruomenė ir taip yra išblaškyta įvairių socialinių nepriteklių dėl didžiulės emigracijos, o globalizacija grasina nušluoti krikščionišką pasaulėjautą bei galutinai sunaikinti lietuvių tautos tapatybę ir tradicinį gyvenimo būdą. Gėdinga, jog įvairiausio lygmens valdžių atstovai ir kultūrinė biurokratija be jokių skrupulų griauna ir niekina pilietines visuomenės iniciatyvas, kurios dažnu atveju taip ir lieka „balsas tyruose“. Nūnai niekas negalėtų deramai paaiškinti, kodėl Lukiškių aikštė Vilniuje ilgus metus buvo „užmarinuota“ tarsi lauktų „naujųjų laikų Lenino“. Skandalingai užsitęsusi Lukiškių aikštės (ne) sutvarkymo epopėja tėra tik maža detalė bendros nacionalinių idėjų profanacijos sraute. Egzistuojantis ydingas mąstymas „kas galėtų paneigti“ yra taip giliai persmelkęs visuomenės dvasinę savijautą, kad baigia absoliučiai sunaikinti mūsų tarpusavio pasitikėjimą ir bendrystės suvokimą. Tuo tarpu Kultūros ministerija kaip niekada atvirai demonstruoja absoliutų neįgalumą būti modernios valstybės nacionalinės kultūros politikos formuotoja. Vangus Lietuvos partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago ir kitų laisvės kovotojų atminimo (ne) įamžinimo procesas yra akivaizdus chroniško valstybės institucijų negebėjimo suvokti valstybės istorijos pamokų liudijimas. Tik pavienių mokslininkų ir archeologų užsispyrimo dėka daromi fundamentalūs atradimai, kurie jau seniai turėjo būti nuoseklaus ir kryptingo valstybingumo politikos ugdymo prioritetų sąrašuose. To nėra, nes tokie prioritetai iš viso neegzistuoja. Dabarties Lietuva išsiskiria būtent tuo, kaip joje yra nuvertinta ir išstumta į socialinius paribius humanitarų akademinė veikla. Kiek galima tuščiai postringauti apie Vasario 16-osios Lietuvos prezidento Antano Smetonos palaikų sugrąžinimą į tėvynę, kai Vilniuje nėra net šiuolaikinio paminklo šiam neabejotinai vienam iškiliausių XX amžiaus lietuviui. Kaip ir daugeliui kitų, valstybingumo pagrindus kūrusių valstybės veikėjų. Maža to, prezidento Antano Smetonos intelektualinio palikimo ir atminimo įamžinimo problema viešajame diskurse dažnu atveju palydima dar sovietinės istoriografijos suformuotomis klišėmis. Šiandien nėra sąžiningo valdžios dialogo su visuomene, todėl besiklostanti politinė situacija tampa vis labiau pavojinga valstybingumui ilgalaike prasme. Tuo tarpu visiškai kitoks paveikslas atsiveria žvelgiant į kaimyninę Lenkiją. Neseniai prezidentas Andžejus Duda (Andrzej Duda) paskelbė Lenkijos valstybės atkūrimo šimtmečio referendumo klausimus apie svarbiausius valstybės politikos sprendimus ir lenkų tautos ateitį. Klausimai, kuriuose yra tarsi užkoduotas tikėjimas tautos išmintimi ir fundamentalus vertybinis kelias, kuriuo eina šiuolaikinė Lenkijos Respublika. Tai iš tiesų drąsus ir tikrai valstybės šimtmečio vertas sumanymas, kuris pakelia į naują perspektyvą visą Lenkijos nacionalinę bendruomenę. Lenkija bene tvirčiausiai eina savo keliu dabartinėje Europos Sąjungoje. Esu įsitikinęs, jog lenkai jau yra paruošę atsakymus į esminius nacionalinius klausimus dėl naujos Lenkijos Respublikos Konstitucijos, dėl tūkstantmečio krikščioniško paveldo, kuris yra Lenkijos ir Europos tradicijų, kultūros ir tautinės tapatybės dalis, dėl konstitucinių paramos šeimai garantijų, kurios remiasi į įgytų teisių, tokių kaip 500+, neliečiamumą, dėl konstitucinių garantijų Lenkijos žemės ūkio ir maisto pramonės apsaugai ir daugelio kitų. O mūsų isteblišmento galvose sukasi vienintelė mintis, kaip negrįžtamai įtvirtinti Lietuvos globalizaciją, surengiant referendumą dėl dvigubos pilietybės, o prezidentė Dalia Grybauskaitė visokeriopai ragina rimtai ruoštis būtent tokiam referendumui, kurio padariniai gali būti negrįžtamai lemtingi galutiniam lietuvių tautos išsivaikščiojimui. Valstybės šimtmečio vargo vakarienė Lietuvoje tęsiasi… Pasidalinkite su infa.lt savo naujiena, mintimis ar video siužetu!
Plačiau: http://infa.lt/23674/rolandas-paksas-simtmecio-vargo-vakariene/
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą