Psichotroninio montažo sistemos
1. Nauja "teisė"
Valstybės organizacija psichotroninę techniką naudoja įvariems tikslams. Vienas tokių tikslų yra bylų fabrikavimas, kai tik vaizduoja, kad kažką aiškinasi, o ištikro taiko psichotroninį montažą. Šitaip, ką nors pakišę, gali gauti „rezultatą” arba susidoroti su nepageidaujamais žmonėmis vien tam, kad parodytų savo valdžią. Tai ir yra viena iš naujausių priemonių valstybės organizacijos arsenale, apie kurią retkarčiais nesukonkretindami užsimena žurnalistai, tarnaujantys valstybės organizacijai. Galima net teigti, kad yra iškerojusi ištisa sistema, tačiau dauguma žmonių apie ją nieko nežino. Ir nemoka apsiginti. O propaganda tokius persekiojamus žmones pateikia kaip nusikaltėlius.
Su tokiom priemonėm valdžia išplečia savo galią, įsivaizduoja, kad jai atsiveria neribotos galimybės, kurioms pasipriešinti negali joks laisvajai žmonijai priklausantis žmogus. Tačiau taip neturėtų atrodyti. Laisvoji žmonija turėtų dėti visas pastangas, kad sugebėti bent įrodyti, kad valdžia naudoja ne tikrovę, bet montažą, ir viskas, kas viešinama apie šitaip užgrobtą žmogų yra šlykštus melas ir šmeižtas.
Ši permaina baigia sunaikinti teisę visame pasaulyje ir numanau, kad neužilgo ji gali būti pašalinta galutinai, bent tokiu pavidalu, koks yra šiuo metu. Tai nereiškia, kad nebus jokios teisės, bet veikiausiai teisė bus priderinta prie psichotroninės technikos naudojimo, kad ji nebūtų nelegali ir jos nereikėtų pridenginėti valstybine paslaptimi.
Kitas variantas tas, kad ši technika bus dar ilgai slepiama ir valdžia vaidins seno modelio teisinius spektaklius. Tačiau žinant kokie globaliniai geopolitiniai procesai vyksta planetoje, kad vyksta vadinamasis „šliaužiantis perversmas” organizuojamas pirmiausiai vakarų ekonominio-politinio-karinio elito, tai kad suduotų galutinį smūgį laisvajai žmonijai, įvedus naują tvarką, nauja valdžia gali laikyti paruošus siurprizą, su kuriuo bus panaikinta seno tipo teisė, bus įteisinta psichotroninė technika ir žmogus bus paverstas tik sistemą aptarnaujančiu vergu, su kuriuo valdžia galės daryti ką nori. Nebus jokių teisių, bus galima užgrobti sąmonę, tyčiotis iš žmogaus, naudoti psichotroninį montažą, kankinti ir t.t. Tam, kad valdžia parodytų savo galią, ar pasiektų norimą rezultatą.
Ir tai ne šiaip spėlionės. Tai vyskta jau dabar ir ši technika išbandoma su žmonėmis, o gal net jau naudojama. Tačiau ji vis dar yra slapta, vis dar vaidinamas spektaklis, o žmonės, kurie patiria tokį smegenų highjack‘inimą apšaukiami paranojikais ar kitokiais psichiniais liginiais. Tačiau tai vyksta, ir kiekvieną dieną atsiranda vis daugiau įrodymų. Bet manau, kad ši technika nebus ištraukta į dienos šviesą tol, kol nebus užgrobta visa laisvoji žmonija. Tada globalinei valdžiai šią paslaptį slėpti nebus jokios prasmės, nes vis tiek žmogus neturės kam pasiskųsti, nes visi svertai bus vienose rankose. Susidoroti su bet kuo nebus jokių problemų, apšaukti nusikaltėliu ar ligoniu ir eliminuoti iš vergų visuomenės.
Todėl būtina neleisti, kad tai nutiktų.
2. Psichotroninio montažo principai
Norint suvokti psichotroninio montažo principus, reikia bent apibendrintai žinoti, kokia yra žmogaus sandara. Psichotroninėje technikoje naudojama kažkas panašaus į kognityvinę fiziką, kai fizikiniu poveikiu veikiamos pažintinės funkcijos. Tai, ką pabandysiu pateikti toliau, yra bandymas paaiškinti psichotroninės technikos daromą montažą kognityvinės psichologijos rėmuose, labai nedaug užgriebiant fizikos klausimą. Bet bus naudojami tik fizikinių dydžių žodiniai terminai, nerodant jokių fundamentalios tikrovės parametrų proporcijų ir jomis išreiškiamų mechanizmų.
a) Supratimo galimybių ribos
Paprastu protu ir mąstymu suprasti, kaip vyksta psichotroninis montažas - nėra lengva, nes suvokimui atsiveria labai ribota tikrovė, kurios neužtenka žmogaus paaiškinimui. Bet daug ką vis tiek galima įsivaizduoti, nors tik tų galimybių ribose, kurias nustato sąmonė. Pagrindinė problema ta, kad žmogus yra tik išorinis stebėtojas, atskirtas nuo tikrovės esmės suvokimo. Jam duotos tik dvi tikrovės aprėptys, vadinamos ekstensyvumu ir trukme. Žmogaus sąmonė gyvena šiose aprėptyse, kurias papildo proto galimybės, leidžiančios suvokti skirtumą ir išskirti objektą, ir nustatyti santykį, tai yra išskirtus objektus sujungti. Ši sistema yra aukščiausias taškas, kurio viduje yra žmogus, kuris pasaulį mato tik iš tokios perspektyvos. Kad paaiškintum sąmonę, tokio išorinio ekstensyvumo ir trukmės suvokti neužtenka.
Šios dvi aprėptys leidžia suvokti tikrovę tik kaip padalintą į daleles arba kaip ištisinę terpę, nes ekstensyvioji aprėptis gali būti arba padalinta į sudedamąsias dalis arba būti ištisinis laukas. Fizika gali judėti tik šiuose rėmuose, kitokių realybių sąmonė suvokti negali. Tai reikštų, kad žiūrint iš šios vidinės perspektyvos, visa tikrovė matoma per dvi aprėptis, kurios yra tarsi žodynas iš vieno žodžio, su kuriuo reikia aprašyti visą tikrovės įvairovę. Kad ir kur mestum žvilgsnį - visur vienas ir tas pats žodis, vienas suvokimas, tas pats ribotas aprėpčių rinkinys. Akivaizdu, kad vieno žodžio nepakanka. Reikia kurti naujus žodžius (nors tai neįmanoma), arba skaidyti tą vieną žodį ir bandyti pagal jį tikrovėje įžvelgti kažkokią sandarą.
Padarius prielaidą, kad žmogus yra tam tikra tikrovėje atsiradusi struktūra ar mechanizmas, galima ją bandyti paaiškinti naudojantis ekstensyviąja aprėptimi. Manau, kad į kvantus padalinta aprėptis paaiškinimui nelabai tinka, ir kad artimesnė vidiniam suvokimui yra „lauko” sąvoka. Sandarai išskirti reikia skirtingų laukų ir tų laukų sąveikos, suvokiant, kad toks paaiškinimas remiasi išorine perspektyva ir nuo vidinio pačios transcendentinės tikrovės viso principo, kurio suvokti sąmonėje neįmanoma, atskirta.
b) Žmogaus sandara
Pačiame žmogaus centre - viskas sujungta. Bet viskas negli būti pagrįsta vienu principu, nes yra skirtingos savybės ir skirtingos funkcijos. Šios dalys atsiranda vienose smegenyse, kurios viską susieja, bet jos kyla iš skritingų mechanizmų ir turi kitokią paskirtį.
Smegenys turi tokias pagrindines funkcijas: sensorinę, kognityvinę ir motorinę. Sensorinėje dalyje yra visi su išoriniu pasauliu susiejantys jutimai. Kognityvinė dalis turi pažinimo paskirtį ir atitinkamai skyla į tokias smulkesnes dalis: protas (mąstymas), vaizduotė, ir atmintis. Motorinė dalis valdo kūno judesius, leidžia vykdyti išoriniame pasaulyje numatytas ir suplanuotas veiklas. Visas šias dalis susieja sąmonė ir jas atitinkmai koordinuoja. Psichotroniniam montažui aktualiausia yra kognityvinė dalis, ypač mąstymas ir vaizduotė, per kuriuos galima fabrikuoti atmintį, įrašant į ją su montažu suformuotas falsifikacijas. Pabandysiu parodyti, kaip su psichotroniniu highjack‘inimu užgrobiama vaizduotė ir į sąmonę įrašinėjami kriminalinei bylai sufabrikuoti reikalingi vaizdiniai.
Lengviausia tai padaryti per sensorinės žievės kuriamo pasaulio modelio veikimo principą. Vidinės aprėptys leidžiančios suformuoti vidinį, sensorinį pasaulio modelį skyla į tokius komponentus: šablonas, kokybė ir suvokimas. Šablonas yra tam tikras vidinis smegenų laukas, kuriame galima formuoti įvairius pavidalus ir jų dalims suteikti skirtingas savybes. Šis šablono laukas turi turėti kažkokią fizikinę prigimtį, ir galima manyti, kad jeigu sukurta psichotroninė technika, tai žinoma šio lauko prigimtis, ir yra kažkokia slapta fizika, apie kurią visuomenė nežino. Šis principas turėtų veikti taip: receptoriai sužadinami greitai besikeičiančių išorinių dirgiklių, perduoda signalų serijas į smegenis, kur šie signalai analizuojami, ir analizės duomenų pagrindu kuriamas laukas. Jis turėtų būti bejuslis, skaidrus ir permatomas, bet su užkoduota informacija.
Bet ant šio šablono turi būti uždėtos ir tam tikros kokybės, vadinamos jusliniu lauku. Aš manau, kad kiekvienam sensoriniam modalumui (pojūčiui) yra vienas laukas, kuris jungiasi su šablonu, ir pagal reikšmes, kurios jame užkoduotos, įgauna skirtingas kokybes. Pavyzdžiui, tokios gali būti spalvinės regimojo pasaulio kokybės. Kadangi yra labai daug įvairių atspalvių, tai didesnė tikimybė, kad yra vienas spalvinis laukas, kurio kokybė ir atspalvis priklauso ne nuo paties juslinio lauko savybių, bet nuo susijungimo su šablonu, kuriame yra atspalviui suformuoti reikalinga informacija, šablono lauko reikšmės, kurios gali kisti kažkokios skalės ribose.
Paskutinis komponentas yra suvokimas, kurį aš savo modelyje atskiriu nuo introjekcijos, ir laikau savarankišku lauku, kuris uždedamas ant su kokybių lauku sujungto šablono. Kodėl reikia atskirti šiuos komponentus, vietoj to, kad jie būtu laikomi vieninga mase, kurią su visais komponentais vienoje vietoje formuoja kažkoks išorinis mechanizmas.
Sensorinis šablonas turi būti labai greitai besikeičiantis laukas, nes į receptorius paduodama vis nauja informacija, ir šablono laukas pagal šią informaciją turi būti milžinišku greičiu perdaromas, gal milijoną kartų per sekundę greičiu. Šis perdarytas šablonas tokiu pačiu greičiu turi būti sujungiamas su juslinių kokybių lauku ir perdaryti objektų, modelių savybes. Tai turėtų vykti kaip kažkas panašaus į dideliu greičiu vykstantį įrašymą ir trynimą. Tačiau suvokime viso to nėra. Jeigu šablonas būtų sąmonė, tai įvykiai jame keistųsi tokiu greičiu, kaip nuolat perkuriamas laukas. Jeigu sąmonė būtų juslinis laukas, tai būtų suvokiamas dideliu greičiu vykstantis įrašymas ir trynimas. Bet viso to nėra. Sąmonė pakankamai lėta, jos tempas toks, kokio reikia išorinio pasaulio reprezentacijos imitavimui. Todėl ji turi būti kažkas kita, atskiras suvokimo laukas, sujungiantis visas šablone ir jusliniame lauke užkoduotas aprėptis į vieną visumą, kuri sąmonėje teka „natūraliu” greičiu.
c) Pasąmonė, sąmonė
Iš šio aprašymo matosi, kad svarbiausia yra šablonas. Ką smegenys šablono lauke užkoduoja, tą sąmonė ir suvokia. Kiekvienas iš savo patirties žinome, kad visų modalumų šablonai yra tik galutinis rezultatas, neparodantis, kaip tas rezultatas buvo pasiektas. Didžioji dalis procesų vyksta už sąmonės ribų. Kiekviena sistema turi tokią pasąmonės sistemą, kurioje yra viskas, o šablono matrica tėra ledkalnio viršūnė, parodanti tik nedidelę dalį to, kas vyksta smegenyse. Ši pasąmonė įdomi motorinėje sistemoje, nes kūno judesiai projektuojami beveik nedalyvaujant sąmonei. Ši gauna tik ribotas motorines vizualizacijas. Bet svarbiausia yra kognityvinė pasąmonė, ypač protas ir atmintis, kurių visa apimtis sąmonėje nedalyvauja ir į ją įvedama tik riboto išrinkimo principu.
Tarkime, kad aprašyta sistema yra teisinga. Ji rodo, kad viską padaro pačios smegenys, o sąmonė tėra epifenomenas, tik atvaizduojantis veidrodis, neturintis jokio atgalinio ryšio. Bet jeigu sąmonė smegenims būtų „nereikalinga”, kam ją gamta iš viso būtų sukūrusi? Valdytų tik pasąmonė, ir tokio valdymo užtektų. Tačiau sąmonė yra, ir galbūt ne vien todėl, kad ji įrašyta į tikrovės prigimtį, į jos galimybių sąrašą. Galima sakyti, kad sąmonė yra todėl, kad tokia yra visos tikrovės prigimtis, kurios vidinis principas yra sąmonės substancija. Bet sąmonė, kaip suvokimas atlieka ir svarbų vaidmenį introjekcijoje. Šis vaidmuo yra dėmesys, išrinkimas ir skirtingų sistemų koordinavimas.
Visos sistemos turi savo dėmesio mechanizmą. T.y., yra sensorinis dėmesys, kuris išrenka juslinį objektą. Yra kognityvinis dėmesys, kuris protui ir atminčiai išrenka temą, koordinuojant su sensoriniu dėmesiu. Ir galų gale motorinis dėmesys, kuris koordinuotai su sensoriniu ir kognityviniu dėmesiu išrenka kūno judesius. Paprasčiausias yra sensorinis dėmesys, nes visa pasaulio aprėptis yra suvokimo ribose, ir išrinkimo spindulys juda tik šiuose rėmuose. Tuo tarpu kognityvinis ir motorinis dėmesys yra kitokie, nes didelė proto, atminties ir judėjimo programavimo dalis yra už suvokimo ribų. Tad šis laukas, kuris kuria šablono matricoje suvokimo jausmą, turi turėti galimybę veikti ir už suvokimo ribų, ir turi kažką panašaus į dėmesio mechanizmą veikiantį už sąmonės.
Tad sąmonės vienas iš vaidmenų turėtų būti išrinkimas ir koordinavimas.
d) Vaizduotės montažas
Iš aprašytos žmogaus sandaros aišku, ką reikia valdyti, norint kontroliuoti žmogaus suvokimą. Svarbiausias yra šablono laukas. Vaizduotė labai glaudžiai susijusi su sensorine smegenų dalimi, tik į vaizduotės zoną informacija paimama ne iš išorinio stimuliavimo, bet iš vidinių smegenų resursų. Vaizduotė išsiskaido į tokius pačius komponentus, kaip buvo aprašyta aukščiau: šablonas, kokybė ir suvokimas. Valdant šablono lauką, į sąmonę galima įrašyti bet kokius vaizdinius, ir jeigu sąmonė tuo pačiu metu skenuojama, tuos vaizdinius įrašyti kaip operacijoje „surinktus duomenis”. Arba su psichotroniniu montažu sufabrikuoti vaizdiniai gali būti įrašomi į atmintį, vieta užfiksuojama ir stimuliuojant nuolat iškeliama į sąmonę kaip tiriamo žmogaus „atmintis”.
Svarbiausias yra šablono lauko klausimas, kurio prigimtį galima aiškinti įvairiai, ieškant analogijų su žinomais laukais, pvz. su elektriniu lauku, arba kitais viešumoje nežinomais laukais, kurie mokslininkų buvo atrasti, bet slepiami nuo visuomenės. Paprasčiausias paaiškinimas būtų, jeigu elektrinio lauko viduje būtų tokių kokybių ir suvokimo kodavimo savybių, bet manau, kad labiau tikėtina, jog tai yra naujo tipo laukas, specialiai pritaikytas psichikos kodavimui. Labai tikėtina, kad smegenų medžiagos viduje yra tokia psichoenergetinė nuo struktūros atsipalaidavusi sistema, turinti išvardintas savybes, kurią kažkada vadinau „transneuroniniu lauku”, nors šis terminas gali būti ne visiškai tikslus.
3. Pabaigai
Ši sistema nėra tik mano spėlionės, nes su tokia technika montažas buvo daromas mano sąmonėje ir aš rašau iš tikro savo patyrimo. Tai reiškia, kad psichotroninė fizika seniai sukurta ir yra naudojama susidorojimui su visuomene. Kol kas tokia technika yra slapta. Tačiau kai „šliaužiantis perversmas” planetoje valdžios bus baigtas, ši technika taps vieša ir „teisėta”. O žmogus neturės galimybių priešintis, kol nesuvoks, kas vyksta.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą