Šį savaitgalį partijos „Tvarka ir teisingumas“ nariai renkasi į Kongresą Klaipėdoje. Rolandas Paksas - neatsiejamas „tvarkiečių“ politinis lyderis ir įkvepėjas, partijos steigėjas ir kūrėjas, daug kadencijų buvęs jos pirmininku, iš šių pareigų pasitraukęs beveik prieš dvejus metus. Dabar dauguma partijos narių vėl norėtų jį matyti partijos vadovo pareigose, kuriose deramai galėtų atstovauti visai „tvarkiečių“ bendruomenei, mobilizuotų partiją būsimoms rinkiminėms batalijoms.
- Ar ketinate priimti kvietimą vėl būti renkamas pirmininku? - paklausėme Europos Parlamento nario Rolando Pakso.
- Nusprendęs palikti partijos pirmininko pareigas prieš dvejus metus priėmiau pasvertą ir įvairiapusiškai apmąstytą politinį sprendimą. Manau, mano politinių bendraminčių ir bendražygių bendruomenė tai gerai suprato ir palaikė.
Politika yra kur kas daugiau nei formalus buvimas kokioje nors organizacijoje ar aukštas partinis postas. Politika man yra žinių, įgūdžių, vertybinio supratimo bei visos gyvenimiškos patirties galimybių sutelkimas ir tikslingas panaudojimas bendrojo gėrio kūrimui tautos ir valstybės labui.
Šiandien mūsų valstybė taip sparčiai ritasi žemyn, kad kur kas svarbiau yra apčiuopti dabarties iššūkių politines priežastis ir sustabdyti neigiamus socialinius bei politinius procesus, kurie gali sukelti pražūtingus padarinius mūsų tautiškumui ir valstybingumui.
Lietuvai kaip deguonis yra reikalinga galinga nacionalinė politinė srovė, kuri sutelktų visas tautos pajėgas rezistencijai prieš globalizmo, kaip naujojo totalitarizmo, ideologijų invaziją, kurios siekia sunaikinti visa, kas siejasi su lietuvių tautos tapatybės gyvastimi.
- Per pastaruosius metus ir Lietuvoje labai išryškėjo šių jėgų pastangos devalvuoti nacionalinės valstybės kūrimo kelią ir didinti visuomenės susipriešinimą?
- Šia prasme vieni ar dveji metai tautos ir valstybės gyvenime gali būti ir daug, ir mažai. Kartais tik akimirkos blyksnio pakanka, kad visos valstybės mastu būtų padaryti žalingi politikų sprendimai, kurie sunkia našta prislėgtų ateities kartų pečius, pakirstų tautos gyvybingumo šaknis.
Lietuvos išlikimo politinę perspektyvą matau tik per visos tautos pastangų dėl savo nacionalinės valstybės klestėjimo sutelkimą, kiekvieno asmenišką nesavanaudišką darbą ir aukojimosi prizmę.
Kas mato priešingai - siekia skaldyti, manipuliuoti galia ir užsidaryti individualizmo kiaute - su mumis ne pakeliui.
- Ar apie šiuos dalykus ir esate numatęs kalbėti Klaipėdoje susirinkusiai „tvarkiečių“ bendruomenei?
- Didėjantiems vertybių ir pasaulėžiūrų skirtumams šiai takoskyrai išryškinti šalies mastu iš tiesų reikės nemažai pastangų. Todėl mes kartu su bendraminčiais sukūrėme judėjimo „Šaukiu aš tautą“ pilietinę iniciatyvą, kurioje matome ir politinių partijų vietą, kaip bendro darbo, sutarimo ir nelengvų sprendimų priėmimo atsparą.
Partija „Tvarka ir teisingumas“ taip pat turi galimybių augti kartu su stiprėjančia nacionalinės politikos formavimo bendruomene, būti jos farvateryje. Tačiau turiu pasakyti, jog pastaruoju metu šioje organizacijoje, o tiksliau - jos vadovybės veiksmuose - ėmė ryškėti labai negatyvios tendencijos. Partijoje vis labiau ima dominuoti egoizmas, nenoras įsiklausyti, pripažinti ir gerbti bendražygių skirtybes bei nuomones.
Šiandien ne tik partijai „Tvarka ir teisingumas“ yra iškilusi reali grėsmė prarasti ilgalaikius politinius tikslus ir tarnystės visuomenei dvasią dėl vienadienių galimybių, išduoti vertybes ir realiai išnykti globaliame labirinte.
- Tą įmanoma sustabdyti tik jums sugrįžus vadovauti partijai?
- Partijos pirmininko pareigos, kaip ir bet kurios kitos - sostinės mero, premjero, Respublikos prezidento ar europarlamentaro - niekada nebuvo mano tikslas, o tik priemonė, galimybė keisti save, savo miestą ar visos valstybės gyvenimą, telkti bendražygius, vienyti juos ir įkvėpti šturmuoti politines žemumas ir aukštumas.
Kitais metais - 2019-aisiais - vyks net treji nepaprastai svarbūs, galbūt net valstybės ateitį nulemsiantys, rinkimai - savivaldybių tarybų ir merų, Respublikos prezidento bei Europos Parlamento.
Esu apsisprendęs juose dalyvauti kartu su bendraminčiais ir bendražygiais. Mes pateiksime žmonėms alternatyvą dabartiniam valstybės regresui, pristatysime savo matymą ir programas, kaip Lietuvai tapti labiausia klestinčia šalimi Europoje.
Apsispręsdamas suburti geriausias tautos pajėgas rinkimams į Europos Parlamentą suprantu, kad toks ambicingas tikslas negali būti suvokiamas per vienos partijos interesų prizmę, o turi totaliai apimti platų nacionalinių jėgų mobilizacijos lauką.
Mūsų politinė paraiška bus tikrai išeinanti iš partinės priklausomybės ir partinio lojalumo rėmų.
Taip pat nusprendžiau iškelti savo kandidatūrą Respublikos prezidento rinkimuose. Esu įsitikinęs, jog Lietuvai šiandien reikia ne prezidentinių rinkimų spektaklio, kurį kasdien visuomenė turi stebėti lyg pigų serialą viešojoje erdvėje, o tikrai laisvų demokratiškų rinkimų, grindžiamų politine kova ir atsakomybe.
Niekas neturi stoti skersai kelio tautos laisvei. Tautos suverenios galios turi būti stiprinamos, niekas - jokia sąjunga - negali kėsintis jas savintis ir jomis manipuliuoti. Todėl jaučiu pareigą sukurti naują laisvės Konstituciją Lietuvos šaliai Europoje ir siūlyti ją priimti visos tautos referendume. Šiam kilniam ir pribrendusiam tautos darbui atlikti turėsime sutelkti pačias šviesiausias pajėgas.
- Tai, ką sakote, gerokai išeina už vienos politinės partijos rėmų ir galimybių ribų?
- Be jokios abejonės. Aš labai gerbiu ir vertinu ilgamečius ir ištikimus savo partijos bendražygius, visą „tvarkiečių“ bendruomenę. Mes - neatsiejami.
Tačiau taip pat pastebiu ir tą negatyvą, kuris gali dar labiau suvešėti, jeigu ir toliau partijos gyvenimą bandys „reguliuoti“ vienadieniai veikėjai ir politiniai savanaudžiai.
Nemanau, jog galėčiau apsimesti, kad negirdžiu ir nematau, kas šiuo metu dedasi partijos kuluaruose. Intrigų negaliu priimti kaip normalaus santykių pasireiškimo, negaliu pritarti tokiai laikysenai, kuomet politikas nesugeba deramai sureaguoti į bendražygių pareikštą nepasitikėjimą, jis ir toliau žūtbūt laikosi įsikibęs kėdės atlošo.
Esu įsitikinęs, jog tokiame nebrandume, nebėra galimybės toliau kalbėtis apie bendrus politinius tikslus. Norisi klausti, kaip jūs, vyrai, ruošiatės tvarkyti valstybę, jeigu tarpusavyje sėjate neapykantą ir nesugebate susitarti?
Būtent dėl minėtų priežasčių ir manau, jog mano narystės etapas partijoje „Tvarka ir teisingumas“ natūraliai baigėsi.
Nebejaučiu jokio moralinio įsipareigojimo likti ir būti veliamas vienadienių grupuočių beviltiškų tarpusavio kovų ir melo lauke, į kurį ne savo valia šiandien įtraukiama ir visa „tvarkiečių“ bendruomenė.
Nuo šios akimirkos nebelaikau savęs partijos nariu ir nenoriu ateityje būti saistomas su jos politiniais sprendimais ir apsisprendimais.
