Pradėta vaiko teisių apsaugos reforma yra iš esmės antikonstitucinė. Tarptautinėse konvencijose įtvirtintų reikalavimų atsižvelgti į vaiko nuomonę nepaisoma. Vaikai paimami grubiai pažeidinėjant konstitucinę teisę į būsto neliečiamybę ir nekaltumo prezumpciją, be teismo sprendimo, pagal anoniminius skundus.
Institucijos, skirtos pagalbai šeimoms, de facto virto šeimų psichologinio terorizavimo ir žmonių bauginimo įrankiu, neatsakingu visuomenei ir jos nekontroliuojamu biurokratiniu mechanizmu. Valstybės vardu veikiančių pareigūnų diktatoriški įgaliojimai ir represinės veiklos galimybės kelia augantį pasipiktinimą teisingumu ir pačia valstybe.
Institucinis melas, norint pateisinti bet kokius savo veiksmus, visuomenės dezinformavimas, nutylėjimai ir vienpusiškas informacijos pateikimas visuomeninio transliuotojo laidose šias kenksmingas valstybei įtampas dar labiau sustiprina. Valstybė iš žmonių interesų gynėjos ir šeimų pagalbininkės visuomenės akyse tampa agresyvia, šeimas ardančia, svetima jų tikriesiems interesams ir laimei galia.
Dėl nepagrįsto vaikų atėmimo įvykusios nelaimės ir tėvų savižudybės nutylimos ir ignoruojamos. Realybėje kova su smurtu prieš vaiką tapo sveiku protu nesuvokiamu, visuotiniu instituciniu smurtu prieš tėvus, o vaikų paėmimas iš nedaugelio agresyvių ir jiems tikrai pavojingų tėvų – masiniu tėvų atiminėjimu iš vaikų.
Atsisakius socialinės rizikos šeimų sąvokos, valstybinio persekiojimo įkaitais tapo praktiškai visi tėvai ir visi vaikai. Dėl nedidelių elgsenos smulkmenų, kurių buityje pasitaiko praktiškai kiekvienoje šeimoje, atimtiems iš tėvų vaikams sukeliamos nepalyginamai didesnės kančios, turinčios lemiamos įtakos visam gyvenimui.
Į klausimą “ką daryti?“ yra vienintelis atsakymas – atšaukti ydingą ir antikonstitucinį, kenksmingą valstybei įstatymą. Tačiau kaip tą padaryti, jei Seime posėdžiauja vien tie, kurie jį priėmė? Lietuvoje deputatai ir ministrai, pripažįstantys savo klaidas, dar negimė, o Konstitucijos garantei antikonstitucinis vaikų konfiskavimas nerūpi.
Juk neatsiras drąsiojoje šalyje ir nei vieno teisėjo, suabejosiančio vaikų atiminėjimo konstitucingumu, kuris išdrįstų kreiptis į Konstitucinį teismą dėl įstatymo sustabdymo ir išaiškinimų. Gal pabandys Kauno vaikelį gelbėję du deputatai – tik kas juos palaikytų? Tai ateinančio Seimo ir Prezidento reikalas, o iki to visiems vaikų gelbėtojams ant vaikų skausmo nusišvilpt.
Dabar mums seka raminančias pasakas apie tai, kad bus peržiūrėti poįstatyminiai aktai. Akivaizdu, kad tokie masiniai institucijų veiksmai tapo galimais dėl poįstatyminių aktų, instrukcijų ir aprašų, kurie taiko įstatymą išplėstinai, jo neatitinka ir iš esmės yra represiniai, dažnai pažodžiui ir nekritiškai nurašyti iš norvegiškų analogų, kurie pasaulyje daugiau beveik niekur netaikomi ir smerkiami.
Šie veiksmai Seime priimtu įstatymu nėra aprobuoti, faktiškai prieštarauja jo nuostatoms ir turi būti peržiūrėti ne kosmetiškai juos pataisant, o iš esmės. Turi būti nustatyta vaikų teisių institucijų ir kiekvieno pareigūno atsakomybė už neteisėtus ar perteklinius veiksmus, konkretūs parlamentinės ir visuomeninės kontrolės mechanizmai, šeimų teisių į privatumą ir būsto neliečiamumą apsauga.
Vaikų paėmimas gali būti vykdomas tik išskirtiniais atvejais, kurie nustatyti įstatymo – kada jų sveikatai, saugumui ir gyvybei gresia realus pavojus. Tik iš socialinės rizikos šeimų, pagal įsiteisėjusius teismo sprendimus. Tokie atvejai privalo būti itin griežtai reglamentuoti, aprašyti ir sureguliuoti. Visos kitos fizinės poveikio priemonės, draudžiamos dar galiojančio įstatymo, turi būti traktuojamos kaip administraciniai nusižengimai ir baudžiami baudomis, netraumuojant ir neardant šeimos.
Tokios laikinos priemonės leistų bent stabilizuoti padėtį ir sumažinti įtampą valstybėje iki tol, kol būsimasis Prezidentas ir naujasis Seimas šį antikonstitucinį įstatymą neabejotinai peržiūrės ir atšauks. Nejaugi ponai dar nejaučiat, kad gyvenat ant vulkano ir jeigu žmonėms kantrybė trūks – jokios miliūtės ir norvegiškos kronos jūsų nebeišgelbės?