Aurimas Drižius
Tiesą sakant, ta vadinamoji teisėtvarka dar sugeba mane nustebinti ir prajuokinti, matant, kaip visas šis marazmas palengva skęsta savo paties nusikaltimų liūne.
Šiandien gavau Aukščiausiojo teismo nutartį, kuriame juodu ant balto parašyta, kad spaudos laisvę būtina apriboti, o žiniasklaidai reikia taikyti cenzūrą.
LRKT nuotr./2014‒2017 m. kadencijos Konstitucinis Teismas. Sėdi iš kairės: Vytautas Greičius, Elvyra Baltutytė, Dainius Žalimas (pirmininkas), Danutė Jočienė ir Vytas Milius. Stovi iš kairės: Algirdas Taminskas, Gediminas Mesonis, Pranas Kuconis ir Egidijus Šileikis
Šio šedevro autoriai - Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Prano Kuconio (kolegijos pirmininkas), Aldonos Rakauskienės ir Vytauto Masioko (pranešėjas).
Šiame nuobodžiame šešių puslapių traktate yra įdomus tik vienas esminis sakinys : „Atsižvelgiant į Konstitucijos 25 straipsnio 4 dalį, taip pat tai, kad Konstitucija yra suderintas teisės aktas, kurio normos sudaro bendrą ir darnią visumą, dalytina išvada, kad tada, kai informacijos skleidimas yra šmeižtas, teisinių priemonių, skirtų užkirsti kelią šmeižtui, taikymas negali būti laikomas masinės informacijos priemonių cenzūra Konstitucijos 44 straipsnio 1 dalies prasme“.
Kitaip sakant, Aukščiausias teismas iš karto, dar iki nagrinėjant bylą iš esmės, ir nusprendžiant, kad vienas ar kitas žiniasklaidos teiginys yra šmeižtas, o ne įrodymais pagrįstas faktas, jau iš karto nusprendžia, kad skleidžiama informacija yra šmeižtas, ir tą šmeižtą galima iš anksto uždrausti ir įvesti cenzūrą. T.y. minėtą straipsnį iš anksto galima kriminalizuoti ir paskelbti jį nusikaltimu. Po tokio išaiškinimo vark kiek nori, ir pateikinėk kiek nori įrodymų, tačiau LAT jau iš anksto pasisakė: „Tai šmeižtas, jį uždrausti skelbti teisėta“.
Šitie minties gigantai masiokai, rakauskienės ir kuconiai surašė tiesiog teisės šedevrą. Šitaip visa ši gauja gelbėjasi nuo „Laisvo laikraščio“ redaktoriaus ieškinių už žalos jam padarymą. Nes Vilniaus miesto apylinkės teismas yra įvedęs neteisėtą cenzūrą ‚Laisvam laikraščiui“, kurią draudžia Lietuvos Konstitucijos 44 str. 1 d., kurioje numatyta, kad masinės informacijos cenzūra draudžiama.
Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kas yra cenzūra: "Cenzūra - tai spaudos, kino filmų, radijo ir televizijos laidų, teatro spektaklių ir kitų viešų renginių turinio kontrolė, kad nebūtų platinamos tam tikros žinios ir idėjos. Demokratijos požiūriu svarbu, kad viešoji nuomonė formuotųsi laisvai. Tai pirmiausia reiškia, kad masinės informacijos priemonės steigimas, jos veiklos galimybė neturi priklausyti nuo būsimų publikacijų ar laidų turinio.".
Be to, Visuomenės informavimo įstatymo 10 straipsnis „Draudimas taikyti neteisėtus informacijos laisvės apribojimus" sako: „Viešosios informacijos cenzūra Lietuvos Respublikoje draudžiama. Draudžiami bet kokie veiksmai, kuriais siekiama kontroliuoti visuomenės informavimo priemonėse skelbiamos informacijos turinį iki šios informacijos paskelbimo, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus.".
Nepaisant visų šių Konstitucijų ir įstatymų, visa ši teismų gauja jau daugiau nei dešimt metų mane neteisėtai persekioja – teismas yra uždraudęs man rašyti straipsnius, kuriuos buvęs Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Alvydas Sadeckas būtų siejamas su „Mažeikių nafta“, jos privatizavimu ir G.Kiesaus nužudymu.
Nors pateikiau begalę įrodymų, kad A.Sadeckas ne tik buvo ‚Mažeikių naftos“ akcininkas, tačiau asmeniškai sprendė, kaip ši įmonė turi būti privatizuota, keisdamas Nacionalinių pagrindų įstatymo nuostatas, kad valstybės valdomą ‚Mažeikių naftą“ galėtų įsigyti Rusijos bendrovė Jukos, tačiau visi teismai man įrodinėja, kad A.Sadeckas niekaip nėra susijęs su minėtu privatizavimu ir jokio indėlio šiame procese neatliko. Mat tokius parodymus teisme bent aštuonis kartus yra davęs tas pats A.Sadeckas, ir aš juos įvardinau kaip melagingus. Tada ta gauja mane teisia, kad aš šmeižiu A.Sadecką. Kai pateikiu įrodymus, kad A.Sadeckas buvo pagrindinė figūra „Mažeikių naftos“ privatizavimo procese, o jo firma „Ekskomisarų biuras“ iš to susižėrė milijonus, teismai sako, kad tokių „faktų nenustatyta“. Nors tie faktai guli byloje, ir juos labai lengva patikrinti, teismai apsimeta, kad jų nėra.
Žinoma, kad tai kvailas ir banalus bandymas išskuti A.Sadecką nuo atsakomybės, todėl net ir LAT rašo tokias nesąmones, kad „šmeižtui turi būti taikoma cenzūra“. O kas iš anksto nustatys, kad tai šmeižtas?
Tačiau turint omenyje, kad tas pat LAT „nustatė“, kad Drąsiui Kedžiui neva žudyti padėjo aklas žmogus Raimondas Ivanauskas, remdamasis „patologinio melagio“ Mindaugo Žalimo parodymais, manęs šios gaujos išvedžiojimai nebestebina. Tik kelia klausimą – nejaugi ši gauja mano, kad nereikės už tai atsakyti? Iki šiol nereikėjo, nes „teismas“ išaiškino Valdo Adamkaus šlepetės Šiauliuose reiškė, kad jis iki prezidento rinkimų tris metus gyveno Lietuvoje – mainais už šį „išaiškinimą“ teismų gauja gavo visišką neliečiamybę ir gali daryti bet kokius nusikaltimus – žino, kad jiems niekas negresia.
Kaip žinia, jau daugiau nei dešimt metų „Laisvam laikraščiui“ yra įvesta cenzūrą, ir teismai visokiais būdais ją pateisina. Paskutinis taurės lašas – minėtas LAT išaiškinimas, kad „šmeižtui cenzūra turi būti taikoma, t.y. iš anksto ji turi būti uždrausta skelbti“.
LAT kolegija nagrinėjo mano skundą dėl tariamo A.Sadecko šmeižto.
Nors aplylinkės teismas mane išteisino, nes įvertino visus pateiktus įrodymus, tačiau Dalios Grybauskaitės numylėtinės Aivos Survilienės kolegija mane nuteisė už tariamą A.Sadecko šmeižtą 10 mėnesių kalėjimo.
Šaltinis "Laisvas Laikraštis"
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą