Kęstutis K.Urba
Seimas svarstys mokestinius pakeitimus bei įvairių komisijų bei tarybų apmokėjimą, kad rastųsi „nustatyta tvarka“. Negaliu nepritarti daugumai projektų, tačiau visa tai tėra menka kosmetika ant godaus, intelekto nesugadinto ir neleistinai iškraipyto daugiau nei pusšimčiu „reformų“ per tris dešimtmečius mokesčių sistemos veido. Kur gi slypi racionalumas?
Klasikai teigia, kad
1. Mokesčiai – apmokėjimas už vyriausybės teikiamas paslaugas.
2. Mokesčiai – ekonomikos reguliavimo priemonė.
3. Mokesčiai – pajamų išlyginimo įrankis.
Negali prieštarauti nei vienam principui, o tiesa slypi, visgi, detalėse bei, tame, kad mokesčiai kaip sako MOKSLAS turi užtikrinti
· teisingumą;
· ekonominį efektyvumą;
· administracinį paprastumą;
· mokestinių įplaukų produktyvumą bei elastingumą.
Taigi, pereikime prie Mokesčių administravimo įstatymo arba bolševikinės lygiavos įteisinimo:
7 straipsnis. Mokesčių mokėtojų lygybės prieš principas
Taikant mokesčių įstatymus, visi mokesčių mokėtojai dėl šių įstatymų nustatytų sąlygų yra lygūs.
Reikalo esmė yra ta, kad visose visuomenėse visada egzistuoja įvairiausiuose gyvulių ir kitokio planktono ūkiuose bei veisyklose su vietinėmis piramidėmis „lygūs už lygesnius“, kurie prieina ir pasiima, o pvz. labai riebi ES ir biudžetinių lėšų dotacija nėra pas mus traktuojama kaip mokestis su minuso ženklu. Būtent, todėl aptariant šį subtilų reikalą su tuometiniu Teisės komiteto pirmininku J.Sabatausku, kad „tie, kuriems davė OHOHO“ iš visų mokesčių mokėtojų lėšų, tam kad labiausiai įsuktų verslą bei kurtų darbo vietas laikas nuo laiko turėtų „pasipurtyti“ visuomenės, kuri investavo į juos labui. Pirmininko spontaniška reakcija Kaziuko mugėje buvo – „reikia naikinti tą straipsnį“, tačiau tai dalyko neišspręs, todėl, sakyčiau, kad šis itin svarbus ir subtilus, bet fundamentalus straipsneliukas turėtų atrodyti taip:
7 straipsnis. Mokesčių mokėtojų lygybės prieš teisingumą principas
Taikant mokesčių įstatymus, visi mokesčių mokėtojai dėl šių įstatymų nustatytų teisingumo sąlygų yra lygūs.
Tokį pakeitimą įteisinus atsirastų ir būtinumas peržiūrėti gerbiamiems Seimo nariams visų ūkio – gamybos ir paslaugų su visomis meno industrijomis pajamingumą ir pelningumą, darbo intensyvumo bei prasmingumo (pvz. arielkos horilkos ir kitokios degtienės samagonų pavidale varymo) kontekste, į ypatingiausią kategoriją išskiriant pateptuosius. Tada paaiškėtų, kad penkis mėnesius metuose binzinėjančių seimų biznelis yra visai neprastas, o tie kurie „pasiėmė O“ visai gerai tarpsta, skirtingai nuo vieno milijono mokesčių mokėtojų po sunkia ir neteisinga lygybės našta. Beliktų priimti subtiloką progresinį tarifą, priklausomai, ar jiems davė, ar ne ir daug kas pas mus atsistotų į savas vietas. Netgi mokytojų atlyginimai, kaip ir slaugių, bibliotekininkų, socialinių darbuotojų, kuriems nežiūrint visų Rimantės Šalaševičiūtės pastangų vistiek V.Šapoka nenorės rasti biudžeto projekte tų „20 proc. plius“ ar gaisrininkų, nekalbant apie totaliai apvogtus pensininkus. Tačiau kadangi nei V.Šapoka nėra priaugęs iki Konstitucijos preambulėje įtvirtinto teisingumo principo, nei didžiuma seimūnų, tai tuomi šį sykį ir baigiu, nes tai kas bus priiminėjama Seime šiandien tėra tik smulki būtina, bet, anaiptol, nepakankama didžiumos žmonių spartaus gerovės auginimo sąlyga.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą