MUMS ŽADĖJO...
Mums žadėjo…
Kalėdos vis vien ateis. Geroji naujiena nušvies tamsiausius šio pasaulio užkaborius. Ji atgaivins viltį kiekvienam, kuris to trokšta. Dieviška šiluma sušildys sužvarbusias širdis, šio pasaulio rūpesčiai nublanks kaip nereikšmingi.
Kiekvienas esame laisvas priimti gimusį kūdikėlį ar likti tamsybėse. Nuo tos asmeniško apsisprendimo akimirkos gali priklausyti, ar Dievas taps labai artimas kiekvienam iš mūsų.
Kalėdų naktį jis ateina tyliai, be ginklų ir galios, kad kiekvienas žmogus galėtų nugalėti savyje puikybę, godumą ir nenumaldomą norą užvaldyti pasaulį bei jame dominuoti. Tačiau ne kiekvienas tiki, jog Betliejuje gimęs kūdikėlis gali pakeisti žmones.
Žvelgiant į Lietuvos politikos horizontus darosi vis sunkiau atpažinti, jog esame krikščioniškos tradicijos ir kultūros šalis. Bažnyčių bokštai, kryžiai čia stūkso lyg savotiškas prieštaravimo ženklas naujajai ideologijai ir moraliniam relityvizmui.
Pastarosios savaitės įvykiai dar kartą parodė, jog mūsų valstybė yra labiausiai nesaugi dėl mūsų pačių priešpriešos, pykčio, pagiežos ir cinizmo, kurie lyg potvynio bangos vis labiau užlieja viešąją erdvę, bendruosius reikalus, visuomeninius santykius bei valstybės valdymą.
Kartais atrodo, kad didžioji dalis visuomenės jau galutinai yra praradusi viltį pasitikėti savo piliečių respublika, nebeturi noro ar gebėjimo pareikalauti atsakomybės iš vadinamojo valdžios elito.
Lietuvoje beveik išnaikinta politika tikrąja šio žodžio prasme. Nebėra piliečių troškimo puoselėti teisingumą ir demokratiją. Nebėra vietos kritiškam požiūriui ir nuomonių įvairovei. Mes patys baigiame išnaikinti savo tautoje tuos Vakarų politinės kultūros pradmenis, kuriuos taip viltingai bandėme įdiegti tik atkūrę nepriklausomybę.
Šiandien visuomenėje vyrauja įvairių socialinių grupių kiršinimo tendencijos. Viešųjų ryšių priemonėmis per žiniasklaidą ir socialines medijas dirginama visuomenė yra atkirsta nuo bet kokio racionalaus dialogo bei galimybės susikalbėti su valdžios institucijomis.
Lietuvos viešojoje erdvėje bene kasdien įvyksta teroro aktai prieš tas asmenybes, kurių pažiūros ar įsitikinimai neatitinka vadinamojo politinio elito brukamų ideologinių klišių. Net socialinių tinklų labirintuose nuolat siautėja pavieniai rašeivos teroristai.
Deja, būtent tokiam lėkštumui ir primityvumui duoda toną ir nacionalinis transliuotojas, kuris yra užsibarikadavęs savo propagandiniame teisume, praktiškai, diktuodamas pažiūrų matricas ir stimuliuodamas valdžios nesusikalbėjimo su visuomene instinktus.
Politikoje nebegalima atskirti nei pozicijos nei opozicijos. Nieko nebereiškia partijų ideologiniai principai ir rinkiminiai pažadai. Politikų atsakomybė prieš savo tautą ir piliečius realiai neegzistuoja. Valdžios kuluaruose nuolat vyksta prekybos postais ar grupiniais interesais mugė, kurioje viskas gali būti perkama ir parduodama.
Tauta nėra apsaugota, jog net Seime negalėtų būti priimami sprendimai, kurie turės ilgalaikių neigiamų pasekmių visai Lietuvai.
Politikai žadėjo, jog įvedus eurą Lietuvoje nebrangs maisto prekės ir būtiniausi produktai, tačiau kone kasdien matome radikaliai priešingą situaciją.
Jie žadėjo, kad parlamento tyrimo komisijos atskleis visuomenei didžiausius valstybės užvaldymo ir korupcijos židinius, įvardins pavojingas grupuotes, kurios tarpsta visuomenės skurdinimo ir augančios socialinės atskirties sąskaita.
Mums žadėjo efektyvią kovą su korupcija, kuri buvo pakeista abejotinais teisiniais surogatais, tendencingai pradėtomis ir politizuotomis bylomis.
Užsienio politikos fronte konservatoriai ir jų parankiniai nuolat kariauja „hibridinį karą“ su Rusija. Jie žada tikrą karą, keldami tikrą propagandinę isteriją ir sėdami baimę visuomenėje.
Net šią paskutinę advento savaitę prieš Kalėdas priešų paieškos ir jų tinklo demaskavimas šalies viduje tapo naujo politinio gyvenimo konstravimo pradžia.
Tačiau niekas negali visuomenei adekvačiai paaiškinti, kodėl Generalinė prokuratūra ir kitos teisėsaugos struktūros niekaip nepradeda ikiteisminių tyrimų tose srityse, kur galimai tarpsta tikrieji korupcijos reiškiniai: viešųjų pirkimų, energetikos, statybų, ES paramos sektoriuose.
Maža to, patys Seimo nariai savo rankomis baigia sunaikinti parlamentinės kontrolės ir specialiųjų tyrimų komisijų institutą, kuris, dabar jau galima sakyti, niekada deramai ir nebuvo sukurtas.
Seimo laikinosios tyrimo komisijos dėl Lietuvos Respublikoje veikiančių komercinių bankų priežiūros efektyvumo ir situacijos bankrutuojančioje akcinėje bendrovėje banke „Snoras“ išsiaiškinimo, komisijos tyrusios Vyriausybės veiklą energetikos sektoriuje ir daugybės kitų parlamentinių tyrimų surinkta medžiaga virto paprasčiausia makulatūra.
Tokį pat cinišką įtakingų politinių grupuočių požiūrį atskleidė ir vadinamasis balsavimas dėl Seimo laikinosios tyrimų komisijos dėl nacionalinio transliuotojo LRT ūkinės ir finansinės veiklos išvadų.
Mums politikai žadėjo sugrąžinti nacionalinį transliuotoją, tačiau iš tų pažadų „paprastuoju būdu“ nieko neliko. Dominuojanti nuomonė, grupiniai interesai, ideologinis diktatas, neskaidrūs ryšiai tapo dar labiau matomi nacionalinio transliuotojo eteryje.
Pasirodo, Lietuvoje darosi vis sunkiau surasti audito kompanijas, kurios galėtų visuomenei atskleisti tikrąją padėtį institucijose bei parodyti nacionalinio biudžeto lėšų neefektyvaus panaudojimo schemas.
Kuomet daugelis iš mūsų jau galvojo apie Kalėdų dovanas savo artimiesiems, politikai dar priiminėjo strateginius sprendimus ir kolektyviai padovanojo tautai itin brangią dovaną - suskystintųjų gamtinių dujų (SGD) laivą - terminalą.
Mums žadėjo, kad specialaus įstatymo reguliuojamas ir daugybės kontraversijų sulaukęs energetikos projektas ženkliai sumažins dujų kainą buitiniams vartotojams bei verslo subjektams. Tačiau šiandien jau žinome, jog to niekada nebus. Jau nuo kitų metų sausio pirmosios vėl brangsta dujos ir elektra visiems vartotojams.
Nepaisant visų politinių kalbų ir pareiškimų, specialiųjų tyrimo komisijos atskleistų schemų ir pažeidimų, teisėsaugos institucijos yra numarinusios bent kokius tyrimus energetikos sektoriuje.
Šiam sumanymui, kai kas tai vadina šimtmečio afera, įteisinti buvo priimtas specialus Lietuvos Respublikos suskystintųjų gamtinių dujų terminalo įstatymas, kuriuo nustatyta, jog visos SGD terminalo, jo infrastruktūros ir jungties įrengimo bei eksploatavimo sąnaudos ar jų dalis gali būti įtraukiamos į gamtinių dujų pardavimo paslaugos kainą.
Kitaip tariant, visa šio energetinio giganto išlaikymo našta daugeliui metų dar labiau bus perkeliama ant žmonių ir verslo įmonių pečių.
Kodėl projektui finansuoti negalėjo būti panaudotos Europos Sąjungos paramos lėšos, niekas nemato reikalo paaiškinti, kaip ir to fakto, kad buvo pasirinktas verslo modelis, kuris realiai neatitinka Lietuvos ekonominių pajėgumų.
Išsiaiškinti, kodėl Lietuvoje net nebuvo siekiama įgyvendinti regioninio suskystintųjų dujų terminalo projekto, kuris aprūpintų dujomis Lietuvą, Latviją ir Estiją bei būtų finansuojamas Europos Komisijos - ateities dalykas.
Istorija reikalautų atidaus tyrimo, panašiai kaip valstybės skolinimasis iš užsienio bankų už didžiules palūkanas prisidengiant užgriuvusia krize.
Lietuvoje tikriausiai nėra savižudžio, kuris artimiausiu metu išdrįstų tuo pasidomėti.
Lygiai taip pat, kaip ir mūsų valstybės santykių su ofšorinėje zonoje įregistruota kampanija, apie kurią niekas, išskyrus galimus naudos gavėjus, Lietuvoje daugiau tikriausiai nežino.
Daugelio holdingų, įregistruotų lengvatinio apmokestinimo zonose, pagrindinė įstaiga nekontroliuoja finansų judėjimo. Maža to, duomenys apie tokių verslo subjektų savininkus ir direktorius yra konfidencialūs ir beveik neprieinami.
Laivo pirkimo būtinumą Seimo nariams pagrindė tarptautiniai ekspertai, įvertinę, ar Lietuvai ekonomiškai labiau apsimoka nupirkti, ar toliau nuomotis Klaipėdos uoste esantį SGD laivą-saugyklą.
Laivo, kurio vertė yra apie 220 mln. eurų, nuoma dešimčiai metų valstybei kainuos apie 700 mln. eurų. Vyriausybė yra priversta skolintis 308 mln. eurų, kad sumažintų, švelniai tariant, „nuomą“ likusiems 6 metams, ir dar padidinti savo įsipareigojimus iki 2044 metų.
Tai reiškia, jog šiam „verslo projektui“ turės solidariai susimesti visa lietuvių tauta, kad galėtų sumokėti apie 1,5 mlrd. eurų.
Nežiūrint į visus trukdžius, vis dėlto esu tikras, kad greitu laiku mes turėsime galimybę detaliai susipažinti su tamsiaisiais šios istorijos užkaboriais ir pareikšti principingą tautos nuomonę.
Džiaugsmingų Kalėdų!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą