Lietuvių TAUTA netrokšta kariauti, ponai!
Nūdienos politikoje vis dažniau ima dominuoti beprotystė. Konfliktiškas pasaulis pritvinkęs begalinės įtampos, kuri pačiais netikėčiausiais pavidalais gali prasiveržti bet kurią akimirką. Net Europos Sąjunga savo naujais kariniais užmojais didina priešiškumą ir stačia galva neria į nežinomybę. Šia prasme Lietuva virsta pažeidžiama ir labai „užkrėsta“ zona, iš kurios taip pat sklinda konfrontacijos bangos
Arogantiška Lietuvos „politikos žiedo“ laikysena ir karinga retorika tarsi byloja, jog jis yra pasiryžęs atlikti vieną iš pagrindinių vaidmenų numanomo Vakarų susidūrimo su Rusija kontekste.
Fonas, kuriame rutuliojasi šis be galo pavojingas ir komplikuotas politinis procesas, liudija, jog įtakingi karinių sluoksnių atstovai siekia ne deeskaluoti Rusijos ir Ukrainos priešpriešą, bet dar labiau ją pakurstyti.
Tiesa, Vokietijos kanclerė Angela Merkel paprašė Ukrainos būti išmintinga ir ginče dėl netoli Krymo pusiasalio neseniai įvykusio incidento nesitikėti karinio sprendimo, tačiau, manyčiau, šis „neryžtingas“ pareiškimas taip ir liks beveik neišgirstas. Galima tik numanyti, kiek dedama pastangų politikos kuluaruose, kad artėjančiame G-20 viršūnių suvažiavime Argentinoje JAV prezidento Donaldo Trampo pokalbis su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu neįvyktų.
O štai Prezidentės Dalios Grybauskaitės vizitas į Charkovą, kuris yra vos per 40 kilometrų nuo sienos su Rusija, yra skirtas tik sutvirtinti kadenciją baigiančio Ukrainos prezidento Petro Porošenkos laikyseną karo padėties akivaizdoje. Lietuvos vadovė nė nebando diplomatiškai slėpti, jog „padeda“ Ukrainai reformuoti ir parengti jos ginkluotąsias pajėgas, siunčia kariuomenės instruktorius bei medikus padėti karo veiksmų alinamai šaliai.
Kitaip tariant, tapo akivaizdu, jog šiandien mes kaip Europos Sąjungos valstybė esame tiesiogiai įvelti į dvišalių Rusijos ir Ukrainos santykių transformaciją. Kita vertus, turiu pagrįstų abejonių, jog mūsų šalis turi reikiamą potencialą, visos bendrijos įgaliojimą bei tarptautinės bendruomenės mandatą vienašališkai brėžti naujas ES bendrosios užsienio politikos kryptis. Kieno interesams tuomet „dirba“ Dalia Grybauskaitė?
Tai pačiai serijai būtų galima priskirti ir krašto apsaugos ministro Raimundo Karoblio vojažą į JAV, kur Pentagone susitikdamas su gynybos sekretoriumi Džeimsu Metisu (James Mattis), jis neva užsitikrino „visapusišką JAV paramą Lietuvai ir visam mūsų regionui bei patikinimus pasirašyti ilgalaikį bendradarbiavimo planą, kuriame bus nustatytos konkrečios priemonės stiprinti atgrasymą mūsų regione“.
Lietuvoje viešėjęs popiežius Pranciškus Daukanto aikštėje susirinkusiam politikos elitui sakė, jog šių dienų pasaulyje girdėti vis daugiau balsų, kurie pasinaudodami nesaugumu ir kylančiais konfliktais, sėja susiskaldymą bei susipriešinimą, pabrėždamas, jog „megzdami dialogą, būdami atviri ir supratingi, lietuviai gali tapti tiltu tarp Rytų ir Vakarų“. Šventojo Tėvo Pranciškaus ištarti žodžiai tik dar labiau paryškino dabartinės Lietuvos užsienio politikos bergždumą ir apnuogino visos politinės sistemos tarnystę ne lietuvių tautai ir pasaulio taikai, o būtent permanentinių karinių konfliktų židinius kurstančioms grupuotėms, kurių apetitai milijardams yra nepasotinami.
Popiežiaus vizitas Lietuvoje baigėsi perdėtais ir nenuoširdžiais valstybės veikėjų įtūpstais, tačiau jo žodis taip ir liko neišgirstas.
Dabartinė Lietuvos politika liko tokia pat vienadienė ir trumparegiška, jog gali atrodyti, kad mūsų politikos elitas žūtbūt siekia suspėti įrodyti, jog išmintis ir protas tikrai yra ne šio pasaulio dimensija.
Žiniasklaidoje skleidžiama propaganda ir tendencingos žinios apie įvykius pasaulyje primena viduramžiškus ant šluotų suskridusių raganų ir demonų siautėjimus Valpurgijos naktį, o vietinių politikų ir diplomatų korpusas virsta ugnies fakyrais, iš kurių burnų liejasi ugnis kai tik prasideda kalba apie kaimynines šalis.
Baltarusija, Rusija tapo tarsi kitas pasaulis, kurio ribų nevalia peržengti nė vienam Lietuvos visuomenės veikėjui, kuris nenori per akimirką būti paverstas valstybės išdaviku, keliančiu grėsmę nacionaliniam saugumui.
Lietuvių Tauta šiandien yra tarsi paimta baimės politikos įkaite ir turi su tuo taikstytis, kaip yra sakoma, „kad tik nebūtų karo“.
Gal, ponai, jau spėjote pamiršti Siriją, kurioje karo smurtą keičia pokario skurdas?
„600 tūkst. žuvusių, iš kurių tik dalis palaidoti oriai, o dauguma bendruose kapuose. Tai reiškia, kad daug šeimų jaus nuolatinį gedulą ir emocinį sukrėtimą. 200 tūkst. yra laikomi „dingusiais be žinios“. Beveik visi trylika milijonų Sirijos gyventojų tapo pabėgėliais, ilgesniam ar trumpesniam laikui, krašto viduje ar išorėje. Didžioji dalis žmonių kenčia tyloje ir neviltyje, išgyvena giliausią kartėlį ir gyvenimo prasmės praradimą. Daugybė žmonių yra karo sulaužyti, jų ateitis sudužo. Pasaulinio karo žaidimų Sirijos teritorijoje našta be galo sunki. Nukirsta, nutraukta, amputuota ir paralyžiuota 95 tūkst. rankų, o šalis tokių problemų, kaip ir kitų pasekmių kūno ir psichikos sveikatai, beveik visiškai nepasirengusi spręsti viena. Nugriauta, baisiai suniokota 2 mln. 500 tūkst. būstų. Pabėgėliai neturi kur grįžti, jiems būtina pastogė. O kur dar karo žala industrijai ir pamatinei infrastruktūrai?
Ekonomika suparalyžiuota, vietinė valiuta bevertė, kainų augimas kelia neviltį, jaunimo troškimas išvykti dar labiau aptemdo viltis dėl ateities. Šalies sugriovimas yra greitas ir lengvas, o atstatymas - lėtas ir sunkus.“ Taip liūdną situaciją Sirijoje savo atvirame laiške aprašė Damasko monitų apeigų katalikų arkivyskupas Samiras Nasiras (Samir Nassir).
Gal yra norinčių, jog netolimoje ateityje toks laiškas būtų parašytas apie Lietuvą?
Kokią kitokią paramą lankydamasis Pentagone gali užsitikrinti krašto apsaugos ministras išskyrus tą, kad atėjus dienai „x“ galės kartu su kitais kariniais vadais monitorių ekrane stebėti, kaip raketų smūgiais Lietuvoje sunaikinami objektai, kuriuose neva gali būti pasislėpęs priešas.
Negalėčiau kategoriškai atmesti, kad karo žaidimų būstinėse Lietuvai nėra numatyta išskirtinė vieta didžiųjų galių susirėmimuose ir jėgų išbandymuose.
Galbūt todėl šiandien lietuvių Tautos interesai yra taip dalijami į kairę ir dešinę, kaip buvo kažkada parceliuojamas valstybės turtas: „Mažeikių nafta“, energetikos ir pramonės įmonės.
Gėdingas valstybės vadovės elgesys „šimtmečio proga“ su Estija, Latvija bei Lenkija nėra tik atsitiktinė sutapimų virtinė. Sugadinti santykiai su kaimynėmis šalims ir tolesnė konfliktų eskalacija labiau panaši į kruopščiai parengtą ir suplanuotą operaciją. Tai be jokios abejonės siunčia žinią tarptautinei bendruomenei, jog Lietuva gali sau leisti pateisinti bet kokį diplomatinį ir politinį akibrokštą.
XX amžiaus istorijos neįmanoma suprasti be Pirmojo pasaulinio karo. Tada Austrijos erchercogo Franco Ferdinando žmogžudystė išprovokavo diplomatinius nesutarimus, kurie virto aštriu kariniu konfliktu, o galiausiai - pasauliniu karu.
Esu tikras, kad karas nėra vienintelė alternatyva, kuri tvyro ore. Matau daugybę galimybių atkurti tautos gyvybinius interesus, susitariant su didžiųjų valstybių lyderiais dėl taikos tiltų Lietuvoje statybos, dėl pusiausvyros ir bendrystės. Geros kaimynystės dvasia turi tapti mūsų valstybės užsienio politikos pamatine vertybe. Reikalingi nauji santykiai ir nauja diplomatija su Lenkija, Latvija, Estija, Baltarusija ir pagaliau Rusija. Lietuva nėra eksperimentinis mėgintuvėlis, kuriame būtų užmaišomi vis nauji valstybių ir visuomenės užvaldymo mišiniai.
Padarykime taikų ir įmanomą laimingai gyventi šį mažą žemės lopinėlį. Tauta netrokšta kariauti, ponai!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą