Kodėl tyli Vytautas Landsbergis?
Specialiųjų tyrimų tarnybos agentų ir Generalinės prokuratūros prokurorų pastangomis buvo suduotas stiprus, kone mirtinas smūgis piliečių pasitikėjimui valstybės teismų sistema.
Tai nereiškia, kad buvo visiškai užmušta žmonių tikėjimo teisingumu kaip tinkamo mąstymo ir elgesio visuma viltis, tačiau tapo akivaizdu, jog valstybės lygiu dabartiniam isteblišmentui ši sąvoka yra bereikšmė.
Atmetus skrupulus, šiandien niekas negali prognozuoti, kokius ilgalaikius padarinius valstybės tvarkai iššauks tokia išoriškai efektyvi, tačiau iš esmės tuščia savo turiniu „kova“ su korupcija teismuose ir advokatūroje.
Nejau dar yra manančių, jog ir šį kartą patikli, „apolitiška“, įbauginta ir išsivaikščiojanti lietuvių Tauta lengvai praris kaip jauką viešųjų ryšių kampanijų „išsuktus projektus“, tokius kaip „Vijūnėlės dvaras“ Druskininkuose ar „kontrabandos karaliumi“ tituluojamo personažo eilinį sulaikymą?
Viena vertus, artėjančių prezidento rinkimų kampanijos fone įvykdyta jėgos struktūrų operacija kone niekais pavertė Respublikos prezidentės bene dešimtmetį puoselėtą teismų sistemos valymo „nuo susitepusių veikėjų“ ir „ydingų praktikų“ keitimo monopolį.
Kita vertus, tapo akivaizdu, jog skaidrumas ir vadinamoji „teismų sistemos pertvarka“ tariamai pagrįsta „aukščiausių kompetencijos ir moralinių standartų“ reikalavimais, nepasitikėjimo liūne įklimpusiai teisėsaugos sistemai tėra fikcija ir proginės Dalios Grybauskaitės politinės retorikos dalis.
„Žmogus yra kaltas“ nuostata, turinti gilias istorines šaknis, nūdienos prezidentūroje tapo „vertybiniu“ politinio veikimo pamatu. Valstybės pareigūno ar pavienio teisėjo, ne tiek svarbu kokios nacionalinės teismų sistemos grandies - Aukščiausiojo teismo, Apeliacinio, apygardos ar apylinkės teismo, - likimas prezidentūros „vertybininkams“ iš esmės nieko nereiškia, jeigu jį yra nuspręsta „paaukoti“ dėl vienokių ar kitokių subjektyvių priežasčių.
Pasirinktą auką akimirksniu gali sutraiškyti kokios nors kriminalinės žvalgybos metodais surinktos paskalos, kurių pagrindu gali būti formuluojami net baudžiamojo proceso kaltinimai, kuriuos realizuoti turi ta pati prokuratūros ir teismų sistema, jeigu asmuo nepaklūsta ir neužbaigia karjeros savo noru.
Išimtinai saugūs šiame kontekste dėl visiems suprantamų priežasčių gali jaustis tik Konstitucinio Teismo mantijas dėvintys teisėjai.
Atviras smūgis teismų sistemai šiuo atveju buvo smogtas tokiu pat būdu, kokiu keletą metų ištisai buvo atakuojama visa partinė sistema. Šiandien nesuklysiu pasakęs, jog politinės partijos praktiškai yra paralyžiuotos ir izoliuotos nuo tikrųjų visuomenės interesų supratimo ir politinės raiškos galimybių.
Šioje vadinamojoje teismų korupcijos byloje manipuliacijos visuomenės nuomone tapo papildomu prokuroru, kuris visada būtų linkęs bene kiekvieną valstybės institucijų pareigūną apkaltinti korupcija ir nubausti griežčiausiomis bausmėmis, t.y. pasodinti už grotų.
Paprastai tokias rezonansines teisėsaugos struktūrų operacijas visada lydi gausūs politikų komentarai, interpretacijos ir pareiškimai, kurie byloja apie siekį pasinaudoti susidariusia situacija asmeniniais merkantiliškais tikslais.
Tačiau šiuo atveju, skirtingai nuo kitų, didžioji dalis tariamo politikos elito kurį laiką tylėjo, tarsi ištikti stabo ir negalėdami susigaudyti, kas vyksta iš tiesų.
Darytina išvada, jog šį kartą politinės kovos arenoje ir toliau veikia gerai ginkluota kriminalinės žvalgybos instrumentais, teisiškai neatskaitinga, nekontroliuojama, tačiau politinių interesų vedina grupuotė, kuri deklaratyviai šiandien yra įvardijama kaip „nepriklausoma teisėsauga“.
Akivaizdu, jog politiniais dividendais kriminalinės žvalgybos vaikinai, specialiosios tarnybos ir prokurorai nėra linkę pasidalinti su veikiančia politine sistema.
Visuomenė turi besąlygiškai priimti schemą, kuria bandoma pridengti politinės galios apraiškas teisėsaugos struktūrose. Kitaip tariant, policinės struktūros mūsų valstybėje pretenduoja tapti dominuojančiu politikos arenos žaidėju.
Antrankiais surakinti ir areštinėse uždaryti teisėjai bei advokatai tikrai rodo ne teisės viršenybės ir demokratinės valstybės bruožus, o liudija nuožmios represinės, baimės ir įtarumo atmosferą.
Lietuvos teismų sistema tapo itin pažeidžiama ne tik dėl psichologinės įtampos ir baimės atmosferos. Sukeltas ažiotažas visiškai patenkina visuomenės instinktą dar labiau nepasitikėti teismais ir stimuliuoja troškimą savavališkai susidoroti, t.y. linčiuoti be tardymo ir teismo.
Ar daug atsiras teisėjų savižudžių, kurie tokioje atmosferoje išdrįstų kritiškai pažiūrėti į ikiteisminių tyrimų surinktus duomenis, priimti išteisinamuosius nuosprendžius, neišduoti agentams sankcijų taikyti kriminalinės žvalgybos priemones, klausytis telefoninių pokalbių ir suabejoti prokurorų kompetencija?
Galima sakyti, kad šį kartą politinė valia padiktavo poreikį savavališkai susidoroti su teisėjais ar advokatais, kurių atžvilgiu buvo pritaikytos kriminalinės žvalgybos priemonės. Nėra jokios abejonės, jog „juodojo teismų trečiadienio“ sukeltas rezonansas dar ilgai dirgins jautriausias visuomeninės sąmonės vietas, augins baimės, nepasitikėjimo ir įtarumo atmosferą.
Bijau, kad po viso šito nacionalinė teismų sistema, užuot išsivaliusi, tapo dar labiau sutepta.
Kuo daugiau politikai kalba apie teisėsaugos struktūrų skaidrumą ir nepriklausomumą, tuo gilesnėse miglose ir priklausomybėse jos skęsta.
Kuo garsiau trimituojama apie ypač sąžiningus teisėsaugos pareigūnus, prokurorus ir teisėjus, tuo labiau devalvuojami moraliniai kriterijai, skaldoma bei supriešinama teisinė bendruomenė.
Neįsivaizduoju, kas Lietuvoje turėtų įvykti, jog vienai dienai išaušus imtų realiai veikti ir sąlygoti visuomeninę sąmonę konstitucinė norma, jog „asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu.“
Ar gali dabartinėmis aplinkybėmis veikiantys teisėsaugos pareigūnai tikėti, kad asmuo, kaltinamas padaręs nusikaltimą, turi teisę, jog jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas.
Sakyčiau, jog dabartinis šurmulys rodo, kad net ir į teisingumą bei teismus Lietuvoje galima nusivalyti purvinus batus.
Nieko nereiškia policininkams vedžioti teisėjus ir advokatus su antrankiais ar gobtuvais.
Nieko nereiškia murmėti televizijos eteryje abstrakčias frazes, jog „tyrimas atskleis daugiau duomenų“ ir visuomenei nepateikti pagrįstų argumentų, tačiau džiūgauti atliktų kratų gausa.
Kaukėti policininkai tapo nuolatiniais rinkimų kampanijų palydovais. Kova su korupcija tapo bene labiausiai devalvuota ir nureikšminta sąvoka.
Parlamentinę kontrolę keičia jėgos ir galios kultas, valstybei kyla realiai neatskaitingų teisėsaugos struktūrų diktatūros grėsmė. Deja, net teisėjų bendruomenė turi tapti prokurorų valios vykdytoja arba jai kyla reali grėsmė sulaukti „teisingo atpildo“.
Matome, kaip Lietuvoje siautėja devyngalvė Lernos hidra - mitologinė jūrų pabaisa, kurios mirtingos aštuonios galvos ir nemirtinga devintoji baigia praryti viską aplinkui...
Rolandas Paksas
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą