'"valstybės" organizacija'
Neurorecepcinė psichotronika
2013 kov. 27
1) Atkirtis psichotroniniam terorui
Smegenų veikimo supratimas pasiekęs tokį lygį, kad šios žinios sudaro galimybes aktyviai kištis į jų darbą ir valdyti žmogaus sąmonę. Sudėtinga pasakyti, nuo kada tai įmanoma, tačiau galima spėti, kad turėtų būti bent keli dešimtmečiai (trys, galbūt, keturi). Kai buvo padarytas šis proveržis, matyt, kai kurioms valstybės organizacijoms ir kilo idėja užvaldyti žmoniją, įvedant “naują pasaulio tvarką”, kuri iš esmės bus ne kas kita kaip globalinė vergovė. Su psichotroninės vergovės sistema galima užgrobti žmogų pačioje jo šaknyje, sąmonėje, kuri yra smegenyse, ir kurias kontroliuojant, galima žmogaus psichines savybes padaryti tokias, kokių reikia valdžiai. O valdžiai per visą istoriją reikėjo tik paklusnių vergų.
Pasipriešinimas tokiai sistemai yra esminė išlikimo sąlyga, nes masinė kiborgizacija ir psichotroninė vergovė ir šiais principais pagrįsta kastų sistema prilygsta žmonijos sunaikinimui. Pavojus labai realus ir norint apsiginti reikia labai konkrečių atsakymų, nes kai pusiausvyra bus sugriauta ir paremta nauja prievartine sistema, atstatyti buvusią padėtį bus labai sunku ir tai neįmanoma bus nepanaudojant jėgos, o tokia perspektyva nėra viliojanti. Reikia neleisti susikurti tokiai sistemai planetoje, tada nereikės jos griauti. Jeigu tokia sistema vis dėlto susikurtų, tai pašalinti ją bus įmanoma tik karu, o pergalę pasiekti leis tik galios persvara.
Todėl būtinai reikalingi nauji įstatymai, nes šiuo metu galima beveik nevaržomai su psichotronine technika klastoti bylas, naudojant psichotroninį montažą susidoroti su bet kokiu sistemai neįtinkančiu žmogumi. Tai daroma leidžiant sroves per neuronus arba valdant elektromagnetinio lauko, kurį kuria neuronai, potencialus.
2) Psichotroninio užgrobimo rūšys
Psichotroniką galima susikirtyti į tokius porūšius: a) be informacijos įvedimo ir b) su informacijos įvedimu. Pirmuoju atveju sąmonėje nekoduojama jokia reprezentacija, tik valdoma būsena, ar gabumų lygis su psichotronine lobotomija. O antruoju atveju koduojama sensorinė arba kognityvinė reprezentacija arba valdomas elgesys. Apie paprastą psichotroniką, be informacijos kodavimo, jau esu rašęs, čia noriu pasidalinti savo mintimis apie antro tipo psichotroniką, kai į sąmonę perduodama informacija ir koduojamas vidinis objektas.
Šiame bloge daug yra rašyta apie pamatinę žmogaus sandarą ir kaip ši sandara susijusi su tikrove. Šios sandaros pagrindiniai loginiai komponentai yra pirminė ir antrinė tikrovė. Antrinė tikrovė yra sąmonė arba žmogus, kaip pirminės tikrovės, įtrauktos į smegenis, atvaizdas. Šį atvaizdą aš vadinu introjekcija. Iš pirminės tikrovės ateina du dalykai - visa antrinės tikrovės substancija ir mechanizmai ir reprezentacijos formavimui reikalinga informacija. Tad grandinė turėtų būti tokia: pirminė tikrovė-informacija-antrinė tikrovė. Šiuo principu formuojama sensorika, visas pirminės tikrovės aplinkos atvaizdas, parodantis pasaulį. Asmuo gali būti koduojamas panašiu principu. Jis gali ateiti iš pirminės tikrovės kaip pirminė substancija. Bet taip pat gali būti analogiškas principas sensorinei daliai. Tada būtų a) biologinė programa kaip pirminė tikrovė, b) informacija kaip tarpinė grandis į formavimo modulį, ir c) asmens antrinis atvaizdas savivokoje.
Abiem atvejais lemiamą vaidmenį atlieka informacija ir jos įvaizdinimo mechanizmas. Valdant informacijos mechanizmą, galima valdyti tiek sensorinį, tiek asmens modulį. Tokia psichotronika vadinama psichotronika su informacijos įvedimu į smegenis, kuri suformuojama į sąmoningus atvaizdus.
Gali atrodyti, kad tokia psichotronika neįmanoma ir šis įsitikinimas stiprinamas išimant iš viešumos visą mokslinę informaciją, kuri šiuos principus galėtų atskleisti. Todėl manau būtina paviešinti bent hipotetinius samprotavimus apie tai, kaip tokios psichotronikos principai galėtų būtį įgyvendinti siekiant totalinės psichotroninės žmonijos kontrolės. Žinant, galima nesileisti mulkinamiems ir ieškoti būdų, kaip apsiginti.
3) Klasikinė psichotronikos teorija
Klasikinė psichotronikos teorija pagrįsta klasikine erdvėlaiko samprata, kurioje taikoma euklidinė geometrija ir klasikinis linijinis laikas. Kokia pirminės tikrovės tikra sandara pasakyti neįmanoma ir mes apie ją žinome tik iš to kaip ši pirminė tikrovė atvaizduojama sąmonėje. Šis paprastas atvaizdavimas ir sudaro prielaidas euklidinei erdvės geometrijai ir paprastam tiesiniam laikui. Pagrindinis principas yra toks kad signalas per tokį erdvėlaikį sklinda paprastai, arba lokaliai pereidamas per visas tarpines būsenas iš erdvės ir laiko taško A į tašką B. Visi ryšiai vyksta per erdvėlaikyje esančias terpes ir signalas sklinda baigtiniu greičiu. Jokie ypatingi mechanizmai aiškinant netaikomi.
Remiantis šiuo principu, galima iškelti tokius smegenų veikimo principus. Pagrindinis reiškinys yra signalų plitimas per neuronus, kuris įmanomas keliais būdais: a) per plokštumą horizontaliai ir b) iš plokštumos į plokštumą lygiagrečiai (t.y. taškas į tašką). Šioje santraukoje remsiuosi daugiausiai sensorine (jusline) smegenų žieve. Iš principo, galima tarti, kad visų jutimų receptoriai išdėstyti tam tikrose plokštumose, vienas šalia kito. Šitaip jie sudaro somatinius (kūno), skonio, uoslės, garso ir vaizdo receptorių žemėlapius. Paprastas erdvinis įsivaizdavimas leidžia suvokti elementarų principą, kad receptorių plokštumą atvaizduoti neuronuose įmanoma tik tik šį receptorių žemėlapį projektuojant neuronų plokštumą, t.y. lygiagrečiai, taškas į tašką. Toliau dar aukštesniuose centruose šio neuronų žemėlapio informaciją apdoroti galima tik paraleliai, vienas šalia kito. Tai reiškia, kad vėl turi būti plokštuma ir žemėlapio projekcija į plokštumą.
Kita vertus, klasikinės geometrijos erdvė leidžia įsivaizduoti ir signalo sklidimą horizontaliai per plokštumą. Šis principas svarbesnis holistinei integracijai ir makrostimuliacijų receptorių makroplokštumoje iššifravimui, kad būtų galima projektuoti į sąmonės lauką kaip visuminį objektą, ne taškas šalia taško, bet visą reprezentaciją.
Šitaip signalas pakopomis plinta tol, kol pasiekia galutinę stotelę - integruotą sąmonės lauką. Viso objekto suvokimas negalimas renkant po vieną neuroną. Sąmonės objektai visada aprėpia didelius plokštumos plotus, kurie visada suvokiami kaip visuma.
4) Analizatorius
Kaip objektai analizuojami yra sudėtingas klausimas. Bet yra teorija, kad analizės principas yra detektoriai. Detektorius reiškia, kad kai signalas atitinka detektoriaus parametrus, neuronas susižadina ir praleidžia signalą. Jeigu parametrai neatitinka, tai signalas nepraleidžiama ir kažkokiai reprezentacijos savybei nepasakoma TAIP. Tai galima pailiustruoti tokiu loginės programos principu. Yra signalų baigtinis rinkinys ir reakcijų baigtinis rinkinys, kurie sujungti kartu sudaro sudėtinę loginę implikaciją:
jeigu parametras A, tai reakcija B…
jeigu parametras C, tai reakcija D…
Kaip signalas per sudėtinės implikacijos detektorius išsišakoja, tokias reprezentacijos savybes surenka ir toks konstruojamas objektas sensorinėje žievėje. Aišku, tai nėra išsamus principas, tačiau pats bendriausias analizatoriaus mechanizmas galėtų būti toks.
Įdomus klausimas yra pirminės ir antrinės tikrovės ryšys. Aš laikausi “kovariacijos” teorijos, kuri reiškia, kad pirminės tikrovės stimulas ir reakcija kovarijuoja, t.y. stimulas ir reakcija nėra identiški, nėra veidrodinis atspindys, tačiau rinkiniai attitinka vienas prie vieno. Tai reiškia, kad vienam atitinkamų parametrų stimului yra viena reakcija, atsakas ir viena išrenkama savybė, kuri nėra veidrodis. Jeigu ne simbolis, visai neturintis pirminės tikrovės charakteristikų, tai bent jau metaforos lygio kovariacija, t.y. susietas kitimas.
Šie principai reiškia, kad ką smegenys užprogramuotos atvaizduoti, tą ir atvaizduoja, nesvarbu koks stimulas. Jeigu sudėtinės implikacijos detektorius suveikia, tai jis paduoda atitinkamas reprezentacijos savybes.
5) Antriniai atvaizdai
Sensorinė žievė skirta kurti atvaizdus. Receptoriai išorinio stimuliavimo chaosą visada paverčia atvaizdais smegenyse. Imkime pavyzdžiu ekrano atvaizdą. Ekranas iš esmės yra ne kas kita, kaip “fotonų patranka”, skleidžianti fotonų srautus. Šį srautą valdant mikroschemomis, galima jį padaryti tokį, kad smegenyse jis virstu atvaizdu, nes jose atvaizdais virsta visi stimulai, perėję per analizatoriaus sistemas.
Koks simbolinis arba metaforinis juslumas atitinkamai lokalizuotas smegenų žievėje, toks ir kovariacinis atvaizdas. Šitas pirminės tikrovės modelis visada yra nutolęs nuo pirminės tikrovės tikros išvaizdos, tačiau kita vertus, informacijos jame pakanka tam, kad sąmonė galėtų orientuotis aplinkoje ir sėkmingai veikti. Atitikimas, net kovariacinis, gali būti ir labai didelis, o gali būti ir minimalus, bet - pakankamas.
6) Neurorecepcinė psichotronika
Remiantis klasikiniais mokslo įsivaizdavimais, yra tik vienas būdas paaiškinti psichotroniką, kurioje naudojamas informacijos įvedimas į sąmonę. Informacija įvedama ne per išorinius receptorius, bet tiesiai į neuronus. Kitaip sakant, neuronai turi turėti sugebėjimą veikti kaip išoriniai receptoriai. Jeigu toks neurorecepcijos reiškinys yra, tai juo galima pagrįsti technologinio informacijos įvedimo į sąmonę techniką. Jeigu fotoreceptoriai gali iššifruoti iš televizoriaus ekrano sklindančius fotonų srautus ir paversti juos atvaizdu, tai visai įmanoma, kad, kaip ir pirminiai receptoriai, gali veikti ir patys neuronai. Valdant informacijos padavimą į ekraną mikroschemomis, galima jame formuoti atvaizdą, ir valdant informacijos padavimą į neuroreceptorius, galima formuoti atvaizdą sąmonėje. Reikia tik per analizatorių surinkti reikiamas savybes, bent žinoti, kaip jos koduojamos.
Jau sakiau, kad objektas į sąmonę perduodamas holistiniu principu, suintegravus informaciją horizontalioje ir lygiagrečiose plokštumose, ir iššifravus stimuliavimo makroskopines charakteristikas. Neuronus peržengiantis kontūras ir forma, judėjimas iš taško A į tašką B ir t.t. Jeigu sąmonėje objektas suvokiamas holistiškai, t.y. kaip visuma, tai reiškia, kad turi būti ir holistinis kodavimas sinchronizacija ir dažniu, kuriuo sklinda signalas žievėje. Iš šio principo galima kelti hipotezę, kad yra holistinės neurorecepcijos fenomenas neuronų kuriamame lauke, ir žinant reikalingus kodus, galima šį fenomeną išnaudoti psichotroniniam informacijos įvedimui į sensorinę arba kognityvinę žievę ir sukurti joje psichotronines haliucinacijas, kurios naudojamos psichotroniniam montažui, fabrikuojant bylą.
7) Išvada
Mano samprotavimų esmė turėtų būti tokia: psichotronika su informacijos įvedimu būtų įmanoma tuo atveju, jeigu egzistuoja neurorecepcijos reiškinys, t.y. jeigu neuronas smegenyse gali veikti kaip receptorius. Stimuliuojant neuroreceptorių žemėlapius, būtų įmanoma sukelti psichotronines fabrikacijas žmogaus mąstyme, vaizduotėje ar net atminties išvedimo kanale.
Šias psichotronines klastotes prisiuvus žmogui, galima persekioti nepageidaujamus asmenis, fabrikuoti bylas ir susidoroti su žmonėmis. Todėl tokia technika neteisėta ir turi būti uždrausta įstatymais.
Šiuo metu situacija tokia, kad šios technologijos įslaptintos valstybine paslaptimi ir ja mafija gali nekliudomai naudotis žmonių persekiojimui.
