Todėl žalčiai buvo laikomi namie, maitinami, jiems būdavo aukojami gaidžiai, viščiukai. Buvo draudžiama mušti į tvartą ar kiaulidę atsliuogusį žaltį, nes jis kartu su paršeliais žinda kiaulę, tad, tikėta, dėl to ji neserganti.
Žalčio globa, jo prielankumas susijęs su turtu, gausesniu derliumi. Ten, kur būna žaltys, jis atneša palaimą ir laimę, tie namai būna laimingi, pilni visokio turto. Ypač artimi žalčių ryšiai su vaikais. Jie drauge valgydavo, miegodavo vienoje lovoje, kartu žaisdavo. Žmogaus pagarbą kėlė savotiška žibanti žalčio išvaizda, baimę keliantis žvilgsnis ir tai, kad jis išsineria iš savo odos. Žmonės žalčius skirstė į geruosius ir bloguosius. Geraisiais laikė tuos, kurie gyveno namuose, blogaisiais – kurie pasilikdavo miškuose. Blogieji žalčiai – juodos, gerieji – tamsiai žalios spalvos. Krikščionybės laikais, kovojant su žalčių kultu, paplito pasakojimai, kad jeigu užmuši žaltį, pašalinsi iš namų visas nelaimes. Geltonskruostis žaltys Kai kalbame apie sodybose pasirodančius žalčius, paprastai turime omenyje geltonskruostį, arba paprastąjį, žaltį. Jų Lietuvoje daugiausia. Pagonybės laikais būtent šios rūšies žalčiai buvo laikomi kaip naminiai gyvūnai graužikų populiacijai reguliuoti. Geltonskruostis žaltys panašus į paprastąją angį. Tačiau nuo šios nuodingos gyvatės jį galima atskirti pagal ant galvos šonuose esančias dvi gelsvas arba oranžines dėmes. Žalčio ilgis – apie metrą. Žalčiai gyvena drėgnuose mišriuose miškuose, vandens telkinių pakrantėse, pelkių pakraščiuose, užliejamose pievose. Dažni senose kirtavietėse, bebravietėse, prie sodybų. Pavasarį ir rudenį, kai dirvos drėgnos, aptinkami sausesnėse, gerai saulės įšildomose vietose. Tai dieniniai ropliai – jie aktyvūs nuo 8 iki 19 val. Maitinasi rytais ir vakarais. Medžioja sausumoje ir vandenyje. Minta varlėmis, rupūžėmis, kartais driežais, smulkiais žinduoliais, paukščių jaunikliais, smulkiomis žuvimis. Jaunikliai minta vabzdžiais. Žalčiai dieną dažnai šildosi saulės atokaitoje ant senų kelmų, rąstų, žolės kupstų, o esant pavojui greitai slepiasi. Naktį praleidžia urvuose, po šieno stirtomis, kelmais. Kartais apsigyvena po ūkinių pastatų grindimis. Tai gana judrūs ir greiti ropliai, jie gerai plaukioja ir nardo. Po vandeniu išbūna apie tris minutes. Žalčiai nėra nuodingi ir pavojingi žmonėms. Negalėdami pabėgti nuo persekiotojų, žalčiai šnypščia ir gąsdina staigiais galvos judesiais. Pagauti ginasi išpurkšdami iš kloakos labai nemalonaus kvapo balkšvai gelsvą skystį. Jei reikia, apsimeta, kad negyvi: suglemba, išsižioja, tačiau paleisti greitai atgyja. Žalčiai pradeda poruotis balandį–gegužę. Kiaušinius deda birželio pabaigoje–rugpjūtį. Viena patelė sudeda 7–24 pergamentine plėvele padengtus kiaušinius. Rugpjūtį–rugsėjį išsirita žalčiukai. Jie subręsta trečiaisiais–ketvirtaisiais gyvenimo metais. Paprastieji žalčiai žiemos miegu užmiega spalį arba lapkritį, o pabunda kovą arba balandį. Žiemoja giliuose urvuose, po kelmais, medžių šaknimis, ūkinių pastatų grindimis pavieniui arba po kelis vienoje vietoje.
