KURSAS PRIEŠ VALSTYBĘ ASFALTUOJAMAS

KURSAS PRIEŠ VALSTYBĘ ASFALTUOJAMAS Atkreipkime dėmesį, kad nei rinkimų į Seimą metu, nei derybose su Lukiškių pliažo idėjos kūrėjais nebuvo aptariama ir diskutuojama konceptualiu Lietuvos valstybės vizijos ir išlikimo šiandien, artimojoje ir tolimojoje ateityje globaliame pasaulyje klausimu. Tą patį galima pasakyti ir dėl savo vertybių pripažinimo ir gerbimo atmetimo prasmės. Estijos Konstitucijoje yra nuostata, kad jų tauta, papročiai ir tradicijos turi išlikti amžinai kaip ir suverenitetas. Naujajai koalicijai tokie klausimai nesuvokiami ir neegzistuoja, kas bus matysis, o dabar užsiimsime tik ūkiniais klausimais. Lietuvos valstybės istorinė vizija yra esminis, išeities klausimas, teisinis, politinis, moralinis bei išdidumo ir savigarbos istorinis prasmingumas ir tęstinumas. Koalicija vienu iš veiklos prioritetų vėl iškėlė pirminį dvigubos pilietybės klausimo sprendimą. Mes neprakeikiame lietuvio, kuris priėmė kurios nors šalies pilietybę ir jeigu lietuviai norės likviduoti savo valstybę, tai ne Putino tankai tai atlieka ir atliks, o mes patys. Nebus lietuvių kalbos, lietuvis tarnaus ne Lietuvos, o, tarkim, Vokietijos kariuomenėje, dalyvaus Bundestago rinkimuose, nemokės lietuvių kalbos. Liks senelių sentimentai. Ir tai kvepia Lietuvos istorijos ir pareigų nereikalingumu, išnykimu, nors himne giedame apie svarbią praeities stiprybę. Dabar atėjome mes, išmintingesni už visas epochas ir nuo mūsų prasideda nauja era ir diktuoja mūsų mentalitetas, intelektas ir erudicija. Problema paprastesnė. Lietuvos pilietybė reikalinga ne Tėvynės meilę patvirtinti, ne Lietuvą mūryti, o reikalingas tik pasas kaip bankinė nuolaidų kortelė. Antra pilietybė tik skatins, palengvins, padidins ir morališkai legitimuos migraciją. Šiandien Europos pagrindinėse šalyse vienai moteriai tenka tik nuo 1,9 iki 1.2 vaiko. Demografai skaičiuoja, kad mūsų labai geru atveju po 300 metų neliks. Iki tokio lygmens problemų kanapių augintojai ar vienalyčių santuokų skatintojai su savo bendrais dar nenuėję, bet kelią šluoja tvirtu kotu šluota. Ir ne vien dėl skurdaus gyvenimo, o dėl žmogaus pastatymo į drimelio vietą bėgama kur akys veda. Apie tai nekalbama ir net neaptariama, tik kasdienes smulkmenėles lukštendami įsivaizduoja, kad Lietuvos valstybės laisvės ir teisingumo vieškeliu važiuoja, kad net dulkės kyla, o tai reiškia savanorišką valstybės su visa istorija likvidavimą pradedant Lukiškių pliažo istorine dvasia. Ir visas valstybingumas yra focus marocus. 2020-11-10 Algirdas Endriukaitis