Neteisminio tyrimo metu nustatyta, kad 2020 metų kovo 14 d., Konstitucinio teismo 202-08-28 d. nutarimu pripažinta neteisėta LR Vyriausybė paskelbė neteisėtą nutarimą, kuriuo Lietuvos teritorijoje įvedė karantiną bei nustatė jo sąlygas.

Neteisminio tyrimo metu nustatyta, kad 2020 metų kovo 14 d., Konstitucinio teismo 202-08-28 d. nutarimu pripažinta neteisėta LR Vyriausybė paskelbė neteisėtą nutarimą, kuriuo Lietuvos teritorijoje įvedė karantiną bei nustatė jo sąlygas.

Šis neteisėtas nutarimas yra grindžiamas Žmonių užkrečiamų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo 21 straipsniu. Šio straipsnio 1 dalyje numatyta, kad karantino tikslas – nustatyti specialią asmenų darbo, gyvenimo, poilsio, kelionių tvarką, ūkinės ir kitokios veiklos sąlygas, produktų gamybos, jų realizavimo, geriamojo vandens tiekimo bei paslaugų teikimo tvarką ir tuo riboti užkrečiamų ligų plėtimą. Realizuodama įstatymo nuostatas, neteisėta LR Vyriausybė paskelbdama karantiną nustatė šias sąlygas: • uždrausti užsieniečiams atvykti į LR, išskyrus nutarime numatytus atvejus; • nustatyti pasienio kirtimo punktus, per kuriuos bus galima vykdyti LR valstybinės sienos kirtimą; • tranzitą per LR teritoriją leisti iki š.m. kovo 19 d., išskyrus nutarime nurodytus atvejus; • uždrausti LR piliečiams išvykti iš Lietuvos, išskyrus nutarime nurodytus atvejus; • asmenims grįžusiems iš užsienio nustatyti privalomąją 14 d. izoliaciją, išskyrus nutarime nurodytus atvejus; draudžiamos kultūros, laisvalaikio, pramogų, sporto įstaigų lankymas ir fizinis lankytojų aptarnavimas; • draudžiami visi atvirose ir uždarose erdvėse organizuojami renginiai bei susibūrimai; • draudžiama viešojo maitinimo įstaigų, restoranų, kavinių, barų, naktinių klubų ir kitų pasilinksminimo vietų veikla, išskyrus numatytus atvejus; • draudžiama parduotuvių, prekybos ir pramogų centrų vieta, išskyrus numatytus atvejus; • kiti numatyti ribojimai. Konstitucijos antrasis skyrius įtvirtina pagrindines žmogaus teises (vartotojų teisės yra reikšminga žmogaus teisių sudedamoji dalis) bei galimus jų ribojimo pagrindus. Pavyzdžiui, Konstitucijos 24 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė į būsto neliečiamybę, 32 straipsnyje – teisė laisvai judėti, tame tarpe ir išvykti iš Lietuvos, 36 straipsnyje susirinkimų laisvė ir kitos teisės. Konstitucija numato ne tik šių teisių ribojimo pagrindus, bet ir teisės akto formą – tik įstatymu. Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje ne vieną kartą yra konstatavęs, kad ši Konstitucijos nuostata turi būti aiškinama siaurai. Tai reiškia, kad ribojimas yra galimas išimtinai tik įstatymo forma. Ši teisė negali būti deleguojama. Kitaip tariant, Konstitucija imperatyviai numato, kad pagrindines žmogaus teises Konstitucijoje numatytais pagrindais gali riboti tik Seimas ir tik įstatymu. Asociacija „Kompleksinė ergonteisinė parama“ bendradarbiaudama su Teisingumo ministerijos įgaliota Nacionaline vartotojų konfederacija, kartu gindamos viešą interesą, moksliškai tirdamos vartotojų ir verslininkų skundus neteisminio tyrimo metu konstatavo, kad Konstitucinis Teismas 2005 09 19 nutarime yra pateisinęs žmogaus teisių ribojimą poįstatyminiu aktu. Tačiau nutarime yra įtvirtinamos ir išimties taikymo sąlygos. Jame teigiama, kad „Vyriausybė, nutarimais reguliuodama minėtus santykius, negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris nebūtų grindžiamas Konstitucija ir įstatymais, taip pat tokio teisinio reguliavimo, kuris konkuruotų su įstatymų nustatytuoju. Kadangi Vyriausybės nutarimu yra ribojamos judėjimo, susirinkimų, ūkinės veiklos, todėl nekyla abejonių, kad nutarimu (kuris yra žemesnio lygio teisės aktas nei įstatymas) yra neteisėtai apribotos vartotojų ir verslininkų teisės ir laisvės. Toks nutarimas akivaizdžiai neatitinka vartotojų ir verslininkų Konstitucinėms teisėms, kadangi nurodyti apribojimai yra kildinami tik iš bendros Nepaprastos padėties įstatyme pateiktos, karantino sąvokos. Tuo tarpu šiame Įstatyme detalizuojamos yra kitos priemonės (pvz.: 27 – 28 straipsniai). Konstitucija numato, kad Vyriausybės teisės gali būti kildinamos iš Konstitucijos bei Užkrečiamų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo. LR Vyriausybės 2020 m. kovo 14 d. nutarimas Nr. 207 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“ pakeitimo (TAP-20-396) (20-3809) ir 2020 m. lapkričio 4 d. nutarimas Nr. 1226 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“ yra neteisėti ir todėl, kad LR Konstitucijos 67 straipsnio 20 p. numatyta, kad nepaprastąją padėtį skelbia Seimas. Vadovaujantis Seimo statuto 3 str. 12 str. pagrindu, Seimo nariai, privalo nuolat bendrauti su rinkėjais (vartotojais, smulkiaisiais verslininkais, jų asociacijomis), išklausyti jų problemas, todėl Konstitucijoje ir yra numatyta žmogaus teisių silpninimą riboti tik įstatymais, kurie yra priimami tik LR Seime, bet ne Vyriausybės nutarimais. Jei LR Seimas šiuo metu svarstytų ar įstatymu reglamentuoti žmogaus teisių susilpninimą pratęsiant Vyriausybės įvestus karantino apribojimus, tai Seimo nariai, kaip gyventojų atstovai, išklausę rinkėjų nuomonę, turėtų nepritarti tolimesniam žmogaus, vartotojų teisių, ekonominės-socialinės veiklos ribojimui, nes tai kiltų grėsmė visuomenės rimčiai (Nepaprastosios padėties įstatymo 3 straipsnio 1 d.). Kokia skaudi bebūtų esama situacija dėl COVID-19, Lietuva, atstovaujama LR Seimo, privalo saugoti Žmogaus teises. Dėl išdėstyto akivaizdu, kad visi buvusios neteisėtos Vyriausybės nutarimais nustatyti ribojimai yra neteisėti, jie turi būti atšaukti ir neturi būti pratęsti, jog nesusidarytų sąlygos įstatymu įvesti Nepaprastą padėtį, kuri kiltų ne nuo pandemijos sukeltų priežasčių, bet nuo nepagrįstai stabdomo ekonominio, socialinio ir visuomenės gyvenimo, nepagrįstai ribojant žmonių teises ir laisves ir taip darant didžiulius nuostolius ne tik individams, bet ir visai Lietuvos visuomenei. Europos Bendrijos steigimo sutartyje (toliau – EB steigimo sutartis) vartotojų teisių apsaugai yra skirta XIV antraštinė dalis, kurią sudaro 153 straipsnis. Šiame straipsnyje inter alia nustatyta, kad, siekdama remti vartotojų interesus ir užtikrinti aukšto lygio vartotojų apsaugą, Bendrija padeda užtikrinti vartotojų sveikatą, saugą ir ekonominius interesus, taip pat skatinti jų teisę į informaciją, šviečiamąją veiklą ir burtis į organizacijas savo interesams ginti. Į vartotojų apsaugos reikalavimus atsižvelgiama nustatant bei įgyvendinant kitas Bendrijos politikos ir veiklos kryptis. Vartotojų teisių apsauga yra savarankiška, tačiau ne išimtinė Bendrijos kompetencijos sritis (EB steigimo sutarties 3 straipsnio t punktas), todėl Sutartyje nustatytais atvejais valstybės narės nacionaliniu lygmeniu išsaugo teisę imtis griežtesnių apsaugos priemonių vartotojų teisių apsaugos srityje. Tais atvejais, kai priemonės vartotojų teisių apsaugos srityje priimamos pagal EB steigimo sutarties 153 straipsnio 4 dalį, valstybės narės turi teisę toliau laikytis arba imtis griežtesnių apsaugos priemonių, kurios turi atitikti EB steigimo sutartį ir apie jas turi būti informuojama Europos Komisija.