Trečią dešimtmetį Lietuvą valdo besikeičiantys politikai. Pirmiausia, dėl jų nekompetencijos ir savanaudiškumo, siekiant būti FORMALIOS konstitucinės valdžios gretose, žingsnis po žingsnio jie leido valstybę de-facto užvaldyti asmenims, kurie teisėsaugos sistemą drauge su politine sistema pavertė SAVIVALĖS įrankiu jų rankose. Įrankiu, naudojamu nebaudžiamam plėšikavimui ir atvirai vykdomai aukščiausio lygio KORUPCIJAI „įteisinti“, susidorojimui su konkurentais, o drauge su valdžioje esančiais –   susidorojimui ir su politiniais oponentais, kurie yra grėsmė tokios sistemos išardymui, žiniasklaidos užvaldymui ir visuomenei primetamos nuomonės monopolizavimui.
Visa tai virto visapusišku Lietuvos piliečių nuomonės ir teisių užvaldymu, nuskurdinimu ir bene didžiausios socialinės   ekonominės atskirties Europos Sąjungos šalyse įgyvendinimu.
Šis Lietuvos užvaldymo įrankis ir visapusiškai suderinta prieš Lietuvos piliečius nukreipta sistema, demagogiškai imituojanti teisingumo vykdymą, yra viena pagrindinių priežasčių, verčiančių mūsų piliečius palikti Lietuvą ir neatsigręžti, nebetikėti šia valstybe ir Konstitucijoje deklaruojamomis asmenų teisėmis. Sunku rasti žmogų, kuris tikėtų teisingumu Lietuvoje, neviltis verčia netikėti ir pačiu savimi, Lietuva.
Respublikos Prezidentės laiškai Seimo nariui, prašant privačios įmonės tarpininkavimo, kad ji padėtų Seime paskirti Generalinį prokurorą, atskleidė šios sistemos mastą, tačiau tuo pat metu ir primityvumą bei pažeidžiamumą, patvirtino aukščiausio rango politikų priklausomybę nuo šios sistemos, jų silpnumą ir teisinį bei politinį neraštingumą, visišką neatsakingumą jų rinkėjams.
Politikai tik rinkimų išvakarėse žada „kovoti“. Po rinkimų jie nesugeba pasipriešinti šiai sistemai ir tampa jos įrankiais. Pastarasis Seimas, kurio rinkimai sulaukė bene didžiausių Lietuvos piliečių lūkesčių, baigia nuvilti rinkėjus.
Mus visus doroja po vieną. Tačiau sistema ir jos sraigteliai – ar tai būtų eilinis teisėsaugos atstovas, ar Respublikos Prezidentas – yra ir silpni. Silpni savo žiniomis ir žmogiškomis silpnybėmis, BAIME būti paviešintais, demaskuotais, nuteistais. Tai mus ir įkvepia, ir verčia vienytis. Reikia tik vieno kito ryškaus pavyzdžio, kad šie sistemos sraigteliai pajustų savo asmeninę atsakomybę dėl savo parašo, sprendimo.
Visuomenė renka valdžios atstovus tam, kad jie dirbtų jos labui, o teisėsauga reikalinga tinkamam visuomenės gyvenimui palaikyti, o ne savo pačių poreikiams tenkinti.
Todėl kviečiame visus, nukentėjusius nuo valdžios ir teisėsaugos, žmonių teisių gynimo organizacijas, teisės specialistus, visus neabejingus Lietuvai ir jos žmonėms asmenis BURTIS, TELKTIS.
Tebūnie tai Judėjimas „Už tiesą teisėtvarkoje“. Esmė yra ne pavadinimas, o mūsų telkimasis. Tik susitelkusius mus, visuomenę, išgirs valdžia ir teisėsauga. Pamatys BAIMĖS AKIMIS ir įstatymų reikalavimų akimis. Tik baimė asmeniškai atsakyti už neteisėtais veiksmais padarytą žalą, baimė būti neišrinktam gali paveikti teisėsaugos pareigūnus ir teisėjus, politikus paklusti įstatymui.
Mes buriamės ir kviečiame burtis į šią sueigą visus neabejingus. Tik drauge mes būsime stiprūs. Drauge mes siūlysime ir reikalausime. Pirmiausia, kad Seimas keistų įstatymus. Pradedant Teismų įstatymu, atsisakant teisės teisėjui spręsti mūsų valstybės vardu pagal savo vidinį įsitikinimą. Labai dažnai šis vidinis įsitikinimas yra panašus į įtakojimą, nes prieštarauja byloje surinktiems įrodymams, kurių teismas neturi teisės nevertinti. Teismas negali būti formalus, jis turi išklausyti žmogų. Todėl rašytinis procesas gali būti tik išskirtinis ir retas atvejis teisme. Konstitucines žmogaus teises į teismą ir saviraišką negali uzurpuoti joks įstatymas ar valdininkas.
Mes dirbsime su Teisėjų taryba, prokuratūros sistema, mes keisime šias sistemas drauge su įstatymų leidėju Seimu, Respublikos Prezidentu ir Vyriausybe. Visuomenė, bet ne valdžia turi deleguoti visuomenės atstovus į teismų ir prokuratūros savivaldos ir veiklos priežiūros struktūras.
A.a. kardinolo Vincento Sladkevičiaus nuteisimas už akių, be įrodymų ir įstatymų nenustatyta tvarka paskelbiant jį slapta bendradarbiavusiu su TSRS KGB, yra reto įžūlumo atvejis.
Teisingumą turinti vykdyti sistema privalo nustoti tyčiotis iš teisingumo supratimo ir įstatymų, iš žmonių. Ir, juo labiau, iš mirusiųjų, kurie nebegali apsiginti. Teisingumą vykdanti sistema negali veikti prieš valstybę ir jos piliečius, negali dangstyti nusikaltimus. O tai   labai dažni atvejai Lietuvoje.
Todėl teisėsaugos sistemos veiklos įvertinimas, pirmiausia – Seimo konstitucinė teisė ir pareiga.
Reikalaujame baigti Lietuvos Respublikos Konstitucijos NIEKINIMĄ – tiek Lietuvos Respublikos įstatymai, tiek ratifikuoti Europos Sąjungos teisiniai aktai privalo atitikti Lietuvos Respublikos Konstituciją.
Konstitucinis Teismas privalo būti pasiekiamas Lietuvos Respublikos piliečiams – jie privalo turėti teisę remtis savo šalies Konstitucija ir kreiptis į Konstitucinį Teismą.
Specialiojo liudytojo, TURINČIO TEISĘ MELUOTI, statusas privalo būti panaikintas.
Kiekvienas teisėjas PRIVALO VADOVAUTIS FAKTAIS IR ĮSTATYMAIS, o ne kitų teisėjų išaiškinimais – tokia įstatymų viršenybės prasmė.
Teismai ir teisėjai dažnai FORMALIAI VERTINA SITUACIJĄ, NEŽIŪRĖDAMI REIKALO ESMĖS, atsakomybę nesiedami su kalte. Atsakomybės taikymas be priežastinio ryšio su kaltininko veikomis neturėtų būti toleruojamas.
Teismai PAGALIAU TURI SUPRASTI ŽMONIŲ KALBĄ.
Dabar, regis, TEISIA PINIGAI: teismas be advokatų pagalbos „nesupranta žmonių kalbos“, o teismų posėdžiai kilnojami iš miesto į miestą.
Siūlome atkurti ir pakeisti Teismų įstatymą. Jame dar prieš dešimt metų buvo 89 straipsnis – Teisėjo baudžiamoji atsakomybė. Šis straipsnis kažkodėl buvo panaikintas 2008 09 01, ir tai sudarė sąlygas teisėjams sąmoningai manipuliuoti teise, išvengiant bet kokios atsakomybės. Siūlome įtvirtinti teisėjų baudžiamąją atsakomybę už piktnaudžiavimą procesu – bylos svarstymo teisme eiga.
Kai teisėjas sąmoningai nevykdo įstatymo reikalavimo, ignoruoja Konstitucijos ir teisės normas, savo nuomonę iškelia aukščiau įstatymo, jam privalo būti keliama baudžiamoji byla už piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi.
Galiojantis Teismų įstatymas sudaro galimybes teisėjams nusikalstamai piktnaudžiauti teise, prisidengiant „teisėjo nepriklausomumu“. Visiškai neaišku, ir įstatyme nėra aptarta, kiek teisės aktų pažeidimų turi padaryti teisėjas, kad „pasiektų tokį pobūdį, pavojingumą ir mastą“, kad atitiktų BK numatytus straipsnius.
Kiekvienas teisėjas turi atsakyti už savo priimtus sprendimus lygiai taip, kaip kiekvienas pilietis, o valstybei ar piliečiui žalą padarę teisėjai taip pat turi būti traukiami atsakomybėn ir privalėti atlyginti padarytą žalą.
Siūlome taip pat panaikinti ir teismų įstatymo nuostatą, kad „teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą“.
Tas teisėjų „vidinis įsitikinimas“ dažnai prieštarauja bylos įrodymams ir suteikia teisėjams galimybę piktnaudžiauti tarnyba ir priimti sprendimus, prieštaraujančius visiems bylos įrodymams. Nors įrodymai sako viena, teisėjo „vidinis įsitikinimas būna priešingas“. Teismai turi priimti nutartis, remdamiesi tik bylos įrodymais, be jokių „vidinių įsitikinimų“.
Siūlome panaikinti ir punktą, kad “Teisėjas ar teismas neatsako už žalą, atsiradusią proceso šaliai dėl to, kad byloje priimtas neteisėtas ar nepagrįstas sprendimas. Šią žalą įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka atlygina valstybė. Dėl teisėjo nusikalstamos veikos vykdant teisingumą atsiradusią ir asmeniui valstybės atlygintą turtinę ir neturtinę žalą valstybė regreso tvarka išieško iš teisėjo“.
Nė vieno karto iš teisėjo nebuvo išieškota jo padaryta žala asmeniui, nors teismų padaryta žala piliečiams skaičiuojama milijonais litų. Teisėjo padaryta žala turi būti išieškota iš jo asmeniškai – tada pagaliau baigsis nevaldomas teisėjų siautėjimas.
Taip pat siūlome, kad iš baudžiamojo kodekso būtų panaikintas toks straipsnis, kaip „nepagarba teismui“. Labai dažnai nusikaltimus darantys teisėjai dar reikalauja ir „pagarbos“, ir bet kokią kritiką dėl savo nusikalstamos veiklos nedelsdami kriminalizuoja, taip užčiaupdami kritikams burnas. Tai nesuderinama su teisinės valstybės statusu.
Dabartinė teismų sistema labiau primena uždarą mafijos šeimos ratą: teisėjai priima sprendimus pagal savo „vidinį įsitikinimą“, kuris prieštarauja bylos įrodymams, niekam neatsiskaito, nes „niekas neturi teisės reikalauti pasiaiškinti“. Tai viena pagrindinių priežasčių, kodėl Lietuva tarp „pirmaujančių“ Europoje pagal skurdo riziką ir socialinę atskirtį, kodėl žmonės netiki ateitimi mūsų Lietuvoje ir bėga iš jos.
UŽ TIESĄ TEISĖTVARKOJE!
Aurimas Drižius 8 687 38471
Tauras Jakelaitis 8 616 81030
Eugenijus Paliokas 8 698 34246
Zigmas Vaišvila
Lietuvos Visuomenės Tarybos Organizacinio komiteto Teisingumo darbo grupė
zv.seimas@gmail.com
teises@lietuvosvisuomenestaryba.lt
llredakcija@gmail.com
p.s. kitą savaitę bus suformuluoti konkretūs reikalavimai, kaip keisti Teismų įstatymą, kad teisėjai negalėtų piktnaudžiauti teise – tada bandysime surinkti 50 tūkst. žmonių parašų, kad šiuos projektus svarstytų Seimas