Pridėtinė vertė, jos nusavinimas ir kaip gimsta oligarchai

Date: 2018-06-26Author: bukimevieningi.ltYra lietuvių liaudyje tokia patarlė „nuo darbo nebūsi bagotas o tik kuprotas“. Ji kiek ironiška, bet gan neblogai nusako kapitalistinius santykius. Santykius, kurie dominuoja tiek Lietuvoje tiek ir beveik visame pasaulyje. Ką turiu omenyje? Ogi tą, jog jeigu tau nepriklauso gamybos priemonės o pats esi samdomas darbuotojas, tai visada uždirbsi/gausi mažiau iš savo sukurto darbo negu tave samdęs, ir tavo darbo jėgos sukurtą vertę nusavinęs,  žmogus.

Pavyzdžiui, jeigu dirbi fabrike ar šiaip gamyboje ir per dieną sukuri vertės už 500 eu, o tau už dieną moka 50 eu, tai tave samdančiam žmogui palieki 450 eu savo darbo sukurtos vertės. O tau lieka tik 10% tavo sukurto darbo vertės, 90% paima žmogus, kuris, galbūt, ilsėjosi kurorte ir neturi nieko bendro su gamyba. Tik tai, jog yra savininkas (nupirko, paveldėjo, pavogė/prichvatizavo gamybos priemones).

Beje, mano pavyzdyje paminėti skaičiai yra realūs, dažnai skirtumas būna net didesnis. Bet būkim prie to pačio pavyzdžio, nes jis lengvai įsimenamas todėl ir patogus. Tau lieka 50 eu nuo tavo sukurtos 500 eu vertės, o 450 eu keliauja į kito kišenę. Kaip tai vadinama? Tai vadinama pridėtinės vertės nusavinimu (ant to laikosi bet koks kapitalistinis verslas). Kas yra ta pridėtinė vertė?

Pridedamoji vertė – tai skirtumas tarp kreditan parduotos darbo jėgos kainos ir gamybos procese sukurtos vertės. Darbo jėgos vertė ir ta vertė, kurią darbo jėga sukuria darbo procese, yra du skirtingi dydžiai. Kapitalistas, pirkdamas darbo jėgą, visada turi galvoje šį skirtumą tarp jų. Ji yra vienintelis ir išimtinis šaltinis, iš kurio kyla pelnas.

Kaip matome, samdomi darbuotojai, o tokių yra didžioji dauguma tiek Lietuvoje, tiek ir likusiame pasaulyje, kiekvieną dieną kuria pridėtinę vertę (kurios negauna valdyti) savo vadovams. Tai vyksta diena iš dienos, mėnuo po mėnesio ir metai iš metų. Kaip mano minimu pavyzdžiu, tai žmogus per mėnesį (jeigu dirba 20 dienų į mėnesį) gauna 1000 eu, na o įmonei lieka 9000 eu to darbuotojo sukurto darbo vertės. Per metus gaunasi jau 108 000 eurų įmonės naudai, kai tuo tarpu visos vertės kūrėjas tenkinasi 12 000 eu į metus.

Ką kapitalistas daro su ta sukaupta verte? Jeigu protingesnis, tai deda į gamybą, ją plečia ir užkariauja rinką išstumdydamas silpnesnius. Po to sukauptą kapitalą merkia į politiką, jog arba pats patektų prie valdžios arba paremtų tuos kurie vykdys jo valią ir atstovaus kapitalisto ekonominius interesus. Jei kvailesnis, tai taško jachtoms ir blondinėms. Bet kuriuo atveju tie pinigai, tikrojo kūrėjo, darbininko, nepasiekia.

Aš jau matau kaip šį straipsnį skaitantis kapitalistas, arba dar blogiau – juos ginantis kvailys ironiškai šypsosi ir purkštauja bei ant stalo meta du argumentus:
a) Pats kurk savo verslą ir elkis kaip nori!
b) Dirbkit efektyviau savo darbe ir darbdavys/kapitalistas mokės tau daugiau!

Pradėkime nuo A. Taip, gali žmogui pasisekti ir jis išvystys savo verslą ir taip taps iš samdomo darbuotojo (proletaro) kapitalistu. Arba įsteigs kooperatyvą ir kartu, su dirbančiaisiais, valdys gamybos priemones (kooperatyvai atskira tema, kuri Lietuvoje dar nesunokusi, bet reikės vėliau apie tai rašyti). Tačiau atkreipkime dėmesį į statistiką. Kiek Lietuvoje verslų bankrutuoja? Statistika žiauri – bankrotų skaičius Lietuvoje auga (žiūrėti šią lentelę). 2012 metais buvo pradėta 1401 bankroto procedūra, o 2016 metais jau 2728. 2012 metais buvo baigti 1382 bankroto procesai, kai tuo tarpu 2016 metais tokių turėjome jau 2203.

Statistikos departamento duomenimis, per praėjusį dvidešimtetį (1993–2014 metais) bankrotas buvo paskelbtas 16 220 įmonių ir 16 bankų. Buvo vykdomi 15 707 įmonių teisminiai, 513 – neteisminiai bankroto procesai. 12 098 įmonių (74,6 proc.visų įmonių, kurioms pradėtas bankroto procesas) ir 14 bankų bankroto procesai jau baigti. Iš jų 11 767 įmonės likviduotos, 3 – reorganizuotos, 17 – sanuota,o likusiose 311 įmonių bankroto procesai nutraukti arba sudarytos taikos sutartys.

Tarp bankrutavusių įmonių dominuoja jaunos įmonėlės, kurios dar tik bando pradėti verslą. Tad patarimas darbininkui pradėti verslą tik skamba gudriai, realiai panašu į pasiūlymą pažaisti rusišką ruletę – gal pavyks – išgyvensi.

B variantas irgi mėgstamas mūsų kapitalistų. Jie nuolat graudenasi, kad lietuviai nepakankamai našiai dirba (kalbant žmonių kalba, tai per mažai pridėtinės vertės jiems lieka, neužtenka to 90% procento kaip mano pavyzdyje), baksnoja į užsienį, jog žiūrėkit kaip ten našiai dirba vokiečiai. Aišku, pamiršta paminėti, kad ten ir uždarbiai labiau motyvuojantys. Be abejo, ten situacija irgi nėra tokia puiki, bet mums atrodo gera, nes pas mus dar blogiau nei Vakaruose. Panašiai kaip ir ukrainiečiams dabar Lietuva atrodo puiki:), bet apie tai vėliau.

Kalbant apie darbo našumą, jo auginimą, reikia nepamiršti, jog kapitalistas visada siekia tik naudos sau, todėl, kad ir kaip našiau dirbsi jis visada skaičiuos kaip tau mokėti mažiau o sau pasilikti daugiau. Pažiūrėkite į dvi lenteles kurios rodo „Svajonių šalies“ JAV situaciją.

Lentelėse mes matome kaip augant darbo našumui „augo“ ir darbininko alga. Jeigu ji kažkiek ir paaugdavo, tai ją kaip mat surydavo ir toks reiškinys kaip infliacija. Kas ji yra? Infliacija – bendrojo kainų lygio kėlimas. Jos dėka kapitalistai pasisavina didesnę darbo jėgos sukurtos pridedamosios vertės dalį.

Dirbi daug, vis našiau, bet alga kaip neauga, taip neauga. Jeigu kam ir pakyla, tai auganti infliacija –  produktų, paslaugų kainos – ją suvalgo. Tad jeigu kam teko bendrauti su JAV gyvenančiais žmonėmis, tai tikrai išgirsit pasakojimus kaip 1960-1970 metais dirbantis vyras galėjo išlaikyti šeimą (žmonai nereikėjo dirbti), įsigyti būstą ir reikiamų daiktų, kai tuo tarpu dabar reikia, jog abu suaugę dirbtų ir dar tenka skolintis. Tikra amerikietiška svajonė.

Turbūt nieko nuostabaus, jog Vakarų jaunimas vis labiau kairėja. 2016 m. Harvardo universiteto mokslininkų atliktas tyrimas parodė, kad 51 proc. 18–29 metų amerikiečių atmeta kapitalizmo sistemą, o trečdalis palaiko socializmo idėjas.

Pirmalaikiuose Jungtinės Karalystės parlamento rinkimuose 63 proc. 18–34 metų jaunuolių balsavo už leiboristų, pasisakančių už mokesčių kėlimą ir švelnias „Brexit“ derybas, kandidatus. JAV prezidento rinkimuose jaunimas palaikė demokratų kandidatę Hillary Clinton. Visgi, jei jauni žmonės būtų galėjęs rinktis, demokratams būtų atstovavęs socialistinių pažiūrų Bernie Sandersas. Jis sulaukė didesnio 18–29 metų rinkėjų palaikymo nei abu antrojo turo kandidatai. Panašiai scenarijus susiklostė Prancūzijoje: kairiųjų kandidatas Jeanas Lucas Mélenchonas gavo 30 proc. 18–24 metų rinkėjų balsų.

Na o topinis, kuris pravirkė lietuvišką žiniasklaidą: „Komunizmo aukų atminties centras vykdė apklausą, kurios rezultatai gerokai nustebino. Apklausti jauni amerikiečiai iki 35 metų gana teigiamai atsiliepė apie komunizmą ir socializmą, o kai kurie manė, kad komunistiniai lyderiai – tikri herojai. Apklausa šokiravo, nes beveik pusė apklaustų jaunų žmonių pareiškė, kad jie mielai gyventų socializmo ar komunizmo sąlygomis, esą kapitalizmas juos slegia.“
Kaip matome kapitalistinis gamybos ir sukurto produkto pasidalinimo būdas slegia ne tik mus – Šiaurės vakarų krašto gyventojus, bet ir tokias, lyg ir, neblogai gyvenančias valstybes. Jų dirbančiuosius.

Kokios išeitys? Jų yra nemažai. Gamybos priemonių suvisuomeninimas, kooperacija, bet apie tai kituose tekstuose. O dabar, kiekvieną kartą eidami į darbą, dirbdami bei po darbo grįždami namo atminkit, jog savo darbu kuriat šviesų rytojų ne sau o kapitalistui. Kiekvienas pasiskaičiuokit kiek realiai sukuriat vertės ir kiek gaunat jos algos pavidalu:)

Su komunistiniais linkėjimais.
Draugas Marius.