Žinomas Čilės rašytojas ir filosofas Dario Salasas Someris, knygos „XXI amžiaus moralė“ autorius, pašventė savo gyvenimą klausimų, susijusių su žmogaus paskirtimi, jo egzistavimo šiame pasaulyje prasmės, tyrinėjimu. Ir būtent dabar, kai prasidėjo planetoje tarpusavyje kovojančių jėgų poliarizacija, šitie klausimas įgauna mums visiems didelį aktualumą, rašo tinklalapis seimairnamai.eu.
Dario nuo vaikystės atrodė, kad su mūsų pasauliu „kažkas ne taip“, kad žmonija gyvena pagal kažkokias neteisingas taisykles ir kad jeigu neįvyks kardinalių pokyčių žmonijos gyvenime, tai ji neišvengiamai žus – judėdama ankstesniu technokratiniu keliu, ji sunaikins planetą ir pavers žmones bedvasiais robotais.
Filosofo nuomone, reikia būtinai keisti dabartinę švietimo ir mokslo sistemą, kuri suskaldė žinias apie mus supančią realybę į daugybę absoliučiai nesusijusių tarpusavyje mokslo disciplinų, kas iškraipė mūsų realybės suvokimą.
Mūsų požiūris į mus supančią realybę tapo toks pats fragmentuotas ir nepilnas, kaip ir visas mūsų mokslas. Mes praradome ryšį su mus supančiu pasauliu, praradome galimybę suvokti vieningus dėsnius, kurie valdo visą Visatą. Tuo pat metu mus bombarduoja absoliučiai nereikalingos informacijos srautai, dar labiau iškraipantys realybę.
Štai ką jis kalba apie visa tai:
Žmonės gyvena su aptemusia sąmone. Jie neturi gilaus supratimo apie save ir apie juos supančią realybę. Čia ir slypi mūsų problema, visos žmonijos problema. Mūsų protams neužtenka gilumo. Tai tas pats, kas važiuoti automobiliu per tirštą rūką: kelią lyg ir įžiūri, o lyg ir nesimato.
Manau, kad žmonija išklydo iš kelio, pasiklydo abejonių, pertekliaus, informacijos ir proto trūkumų džiunglėse. Ir man atrodo, kad mūsų uždavinys – vėl atgauti savo vientisumą. Tačiau atgauti jį bus nelengva. Tam prireiks geriausių planetos protų pastangų. Mes nematome situacijos rimtumo, neįsivaizduojame, kas vyksta, kadangi kiekvienas panirome į savas fantazijas, į savas problemas. Ir tai labai liūdina.
Mes nemokome žmonių būti žmonėmis. Mes mokome siekti materialių rezultatų. Mokome užsidirbti pinigų, pelnyti šlovę, užtikrinti sau materialią gerovę. Švietimas nekelia sau tikslo iškelti žmogų į aukštesnį sąmoningumo lygmenį.
Kol kas žmonės gyvena tarsi žaisdami, eikvoja daug jėgų besivaikydami materialių gėrybių, siekia maksimalios gyvenimo kokybės. O gyvenimo kokybę jie įsivaizduoja tiktai materialią, neieško jos savo viduje. Dėl to susiklostė savotiška bendra koncepcija: „bandos“ koncepcija, kurios pagrindą sudaro šabloniški samprotavimai ir reklaminiai šūkiai.
Mes nežinome, kiek informacijos gali sutalpinti mūsų smegenys, tačiau akivaizdu, kad yra kažkokia riba. O mus kiekvieną dieną bombarduoja informacija – be paliovos, be sustojimo. Tai tas pats, kas be paliovos kimšti į save maistą, neleidžiant jam iki galo susivirškinti. Žmogus išsipūstų ir skrandis galiausiai plyštų. Tačiau kadangi šiuo atveju kalba eina apie informaciją, tai žmogus paprasčiausiai pasiklysta jos srautuose ir nebemato realybės tokios, kokia ji yra.
Vienas Antikos mąstytojas sakė: „Aš mąstau, vadinasi, aš egzistuoju“. Mano manymu, jis klydo. Niekas iš mūsų nemąsto pats. Už žmogų tai daro jo gaunama informacija. Ji patenka į smegenis ne per sąmonę, o per pasąmonę. Kaip veikia pačios geriausios reklaminės agentūros? Jos stengiasi, kad jų siunčiama žinia kaip galima stipriau įsitvirtintų smegenyse, o tam reikia veikti per pasąmonę.
Rezultatas – pas mus prisikaupia informacijos, kurios mes neapmąstome – paprasčiausių informacinių šiukšlių klodai.Mes nepakankamai atviri, nepakankamai dėmesingi, kad suvoktume, kas vyksta. Dažnai prisimenu didį mokslininką serą Arturą Elingtoną. Jis sakė, kad žmogus gali matyti tiktai, ką jau turi savo sąmonėje. Jis turėjo galvoje suvokimą. Mokslininkas tvirtino, kad žmogus mato ne tai, kas yra aplink jį, o savotišką aplinkos fotografiją, kurią padarė jo protas.
Daug žmonių, daug mokslininkų pritaria šiam požiūriui ir mano, kad realybės neįmanoma suvokti tiesiogiai, nes kiekvienas žmogus yra paniręs į savo nuosavą pasaulį. Mūsų suvokimas nepilnavertis. Kiekvienas iš mūsų gyvena nuosavame pasaulyje, savo fantazijų pasaulyje. Žmogus turi būti žymiai atidesnis, kad pamatytų realybę tokią, kokia ji yra. Tačiau tai labai sudėtinga, nes mūsų niekas nemoko to daryti.
Man labai įdomus faktas, kad mūsų pasaulyje nebeliko mąstytojų. Jų daugiau nebėra. Senovės Graikijoje nebuvo universitetų ir diplomų. Šiandien pas mus minios žmonių su aukštuoju išsilavinimu, su pirmaklasiais diplomais, tačiau pasaulis dar niekada nebuvo tokioje prastoje situacijoje, jei kalbėsime apie brolybę, mokėjimą gyventi vienas šalia kito, apie dvasines vertybes.
Tai kas gi vyksta? Visas pasaulio vyriausybes su visais jų ministrais ir patarėjais, sudaro geriausių universitetų absolventai, tačiau jie negali priversti pasaulio eiti tinkama kryptimi, negali padėti žmonėms geriau vienas kitą suprasti, negali padaryti pasaulio harmoningesnio.
Manau, kad tokioje beviltiškoje situacijoje vienintelis dalykas, ką gali padaryti žmogus – tai panirti į savo vidinį pasaulį, pažinti save. Ištyrinėti save ir savo gyvenimo būdą, suprasti, kodėl jis daro vienus dalykus ir bijo daryti kitus. Ir tokiu būdu išmokti giliau pažvelgti į gyvenimą, išmokti atskirti fantazijas nuo realybės.
Dabar jau daug kas pradeda suvokti, kad raktas į daugelio žmonijos problemų sprendimą glūdi ne nesibaigiančiose lenktynėse dėl materialių gėrybių ir ne informacinių šiukšlių vartojime. Priešingai – būtina ieškoti to rakto savo pačių viduje, o tai įmanoma tik nustojus kimšti į pasąmonę mus persekiojančius informacinius srautus, kurie mus paverčia vergais-biorobotais bedvasiame technokratiniame pasaulyje. Reikia ugdyti savo pačių sąmonę.