Metinė Europos Komisijos vadovo Žano Klodo Junkerio kalba Europos Parlamente nesukrėtė nei Europos, nei atskirų jos valstybių. Tai tik Komisijos, kuri siekė įtvirtinti nedemokratines priemones, siekė pažaboti suverenių šalių savarankiškumą bei nuosekliai atstovavo stambiųjų korporacijų Europoje interesams, ataskaita apie prastai padarytus namų darbus.
Daug gražių žodžių. Daug nutylėtos teisybės. Daug nedemokratinių sprendimų, pridengtų demokratijos skraiste. Dar daugiau noro pažaboti valstybių savarankiškumą, jų suverenias teises. Dar daugiau paniekos žmonių nuomonei ir dar gerokai daugiau stebuklinių pasakų apie tai, kokia gera yra Europos Sąjunga ir kaip gera tautoms joje gyventi.
Tarp tų pasakų ir pasakojimų buvo neilgi ir ne tokie audringi plojimai, kokie būdavo sovietų laikais per draugo Leonido Brežnevo pasisakymus eiliniame kompartijos suvažiavime. Beje, jeigu pastebėjote tiesioginėje transliacijoje, posėdžių salėje plojo tik pirmosios eilės.
Jose sėdi tie, kurie išrado politikos naujakalbę su visokiais teisinės viršenybės principais. Sėdi būtent tie, kurie šiandien nustato, kas yra demokratija ir kas yra grėsmė tai demokratijai. Jie nusprendžia, kad žmonių nuomonė jau nėra jų nuomonė, bet ji jau yra „neapykantos kalba“. Jie sako, kad reikia stiprinti euro zoną, kuri iš tiesų per pastaruosius metus ne tik pati klimpsta į dideles problemas, bet vis labiau skurdina Lietuvos bei kitų Europos valstybių žmones.
Kai buvęs Liuksemburgo premjeras ir finansų ministras ponas Junkeris kalba apie mokesčių reformas, jų slėpimo pažabojimą, kurio vadovavimo metu būtent Liuksemburgas buvo viena iš didžiausių lengvatinių mokesčių zona, tai panašu į lapės pasakojimą apie tai, kaip ji saugojo vištidę.
Smagu, kad Europos Sąjunga jos Komisijos vadovo lūpomis gali pasidžiaugti net dvidešimt šešiais palydovais. Tik gal geriau būtų, kad siektume ne tik žvaigždžių. Pasiekime Europos žmonių širdis. Džiaugtis, kad leidžiame palydovus į kosmosą, bet žmonės skursta, atleiskite, kažkaip nei krikščioniška, nei europietiška.
ES biurokratai, išsigandę piliečių reikalavimų ir jų būsimo balsavimo kitais metais, linkę numesti „kaulą“ – Europos šalims nebereikės sukioti laiko; dėl vasaros ir žiemos laiko galės spręsti kiekviena valstybė savarankiškai. Imkit atgal šiek tiek turėto savarankiškumo. Gal manoma, jog šito užteks, kad žmonės patikėtų, jog Europos Sąjungoje iš tiesų yra demokratija? Jeigu taip, tai kodėl nekalbama ir nediskutuojama dėl esminių demokratijos reikalų santykiuose su Lenkija ar Vengrija, Austrija ar Švedija, bet tik klijuojamos etiketės?
Ir jeigu beveik valandos trukmės Europos Komisijos vadovo Ž.K.Junkerio kalboje negalima rasti aiškios krypties, link kurios artimiausiais metais ketina judėti Europa, tai yra ne tik rimtas Europos Sąjungos kolapso pranašas. Tai jau ir rimtas signalas Lietuvos politikams kuo greičiau apsispręsti dėl Lietuvos valstybės raidos ir jos krypties. Pirmiausia tai siūlyčiau padaryti visiems kandidatams į prezidento postą – kad visuomenei būtų lengviau pasirinkti.
Kiek ir kokios Europos Sąjungos reikia Lietuvai? Kokią ją matome suverenių valstybių sandraugoje ir kiek ji iš tiesų gina ir užtikrina mūsų piliečių politines, socialines ir ekonomines laisves? Kaip ir kiek bus ginama valstybės nepriklausomybė nuo politinės bei kultūrinės niveliacijos? Jei mes esame ES ir apsisprendžiame joje likti, ar bus lygiai ir vienodai įgyvendintos visos teisės į vienodas tiesiogines išmokas, socialinę paramą ir kitus dalykus?
Europą iš jos piliečių atėmė biurokratai. Būtent jie nustato tam tikras, visuomenei nepalankiais ES žaidimo taisykles. Privalome sugebėti atsiimti ne tik kontinentą iš neatsakingų asmenų. Privalome atsiimti teisę patiems pasakyti ir spręsti esminius tautų ir valstybių klausimus. Ir jeigu valstybė mato, kad didesnė dalis jos visuomenės nori pokyčių vienoje ar kitoje srityje, niekas negali turėti galimybių jokiais savo sugalvotais „teisės viršenybės“ principais tų pokyčių stabdyti. Nes iš esmės tai yra kaip ir Lietuvoje išgalvota „konstitucinė dvasia“. Kurios įkaitais padaromi ir politikai, ir piliečiai.
Sprendimas „pamokyti“ Vengriją, ketinimas taikyti sankcijas dėl jos vidaus politikos sprendimų, Europos Sąjungoje iliustruoja ne tik globalistų kovą prieš valstybių suverenumą. Tai gali tapti stipriu katalizatoriumi spartesniam ES irimui.
Prisiminkite, nuo ko prieš tris dešimtmečius prasidėjo vienos imperijos griūtis: nuo noro „į vietą pastatyti“ tris Baltijos valstybes. Ar Vengrija, Čekija ir Lenkija netaps šių dienų analogu Europos Sąjungoje 1990-ųjų Lietuvai, Latvijai ir Estijai?
Europos Sąjunga šiandien labai panaši į tuometinę imperiją. Su bruzdančiais pakraščiais (Italija, Švedija, Katalonija, atsiskiriančia Britanija) ir kol kas stabiliu centru (Prancūzija, Vokietija, Belgija). Sąjunga, kol kas taip ir netapusi imperija, bet grimztanti į vis gilesnes socialines ir ekonomines problemas. Neturinti lyderių ir žinanti tik du valdymo įrankius: rimbą ir meduolį. Kadangi meduoliai baigėsi, griebiamasi rimbo.
Ne pati geriausia priemonė, smerkiant smurtą artimoje aplinkoje, pasisakant prieš fizines bausmes ir propaguojant kitas europines vertybes. Ir vargu ar galinti būti efektyvi už lango šviečiant ne devynioliktam, bet jau dvidešimt pirmajam amžiui.
Todėl iš tiesų reikėtų pagalvoti apie kitą perfrazuotą frazę: pasigailėti negalima plakti. Ir labai gerai pagalvoti, kur Europos Sąjungos valdantieji turėtų padėti kablelį.
Rolandas Paksas