Žurnalistai prieš visuomenę
Mintis, kad žurnalistai gali būti priešiški visuomenei, skamba eretiškai, jeigu ne piktybiškai. Tačiau tai ne šiaip eilinė profesija, o ketvirtoji valdžia. Tai valdžios rūšis, kuriai tenka stebėtinai mažai atsakomybės ir kontrolės. Neseniai minfo.lt publikavo
interviu su Nagliu Puteikiu, kur jis pastebėjo, jog Lietuva civilizuoto pasaulio šalis, neturinti visuomenės kontrolės teismams. Tai sudaro prielaidas kilti tokiems visa drebinantiems skandalams kaip Garliavos pedofilijos istorija, kurios kelia susipriešinimą ir plečia gyventojų nepasitikėjimą savo valstybe.
Žurnalistika yra dar viena tokia valdžios rūšis, kuri veikia kone be apribojimų. Kaip ir teismų atveju, pasikliaunama žurnalistų savikontrole, veikia užkardymai skleisti šmeižtą apie konkrečius asmenis. Dar žurnalistams, kaip ir visiems žmonėms, galioja ribojimas kurstyti neramumus, smurtą ir panašiai. Jiems palikta visiška laisvė skleisti nuomonę, piršti šaliai vienas ar kitas vertybes. Smegenų skalbimą už atlygį nelaikome korupcijos rūšimi. Tai, už ką dabar į teismus vaikšto E. Masiulis, žurnalistikoje yra įprasta praktika. Tikriausiai neatskleisiu jokios paslapties, kad viešųjų ryšių agentūros tik tuo ir užsiima – paima iš užsakovo pinigus ir perduoda juos žurnalistams mainais už tai, kad padarytų poveikį gyventojų nuomonei. Kuo ne prekyba įtaka?
Žinoma, tenka banaliai paminėti, kad ne visi žurnalistai yra nesąžiningi, taip pat ne visa jų veikla yra piktnaudžiavimas. Jokia valdžia – nei vyriausybė, nei teismai – negalėtų išlaikyti savo įtakos, jeigu visi jų veiksmai būti vien tik kenksmingi visuomenei. Taip ir šioje srityje - yra visko. Tačiau su žurnalistika atvejis tas, kad pernelyg retai susitelkiame į pelus.
Žurnalistai pakeitė kunigus nuo religijos nusigręžusiame pasaulyje. Žmonės įtikėjo, kad be kunigo jie įgaus sąžinės laisvę, tačiau kone iš karto susidūrė su begėdišku smegenų skalbimu, kuriuo užsiėmė ne tik totalitarinių režimų, bet ir demokratijų žiniasklaida.
Tai, kad totalitarinių ar autoritarinių režimų žiniasklaida taikosi sumindyti asmens sąžinę, iškreipti jo vertybes, paversti valdžiai klusniu zombiu, daugeliui yra žinomas dalykas. Nujaučiame kad ką tai panašaus su mumis daro ir „laisvoji žiniasklaida“, tačiau mažiau įsisąmoniname kiek giliai siekia jos įtaka ir kokiais metodais ji veikia. O atidesnis žvilgsnis į žurnalistikos gilumas mums atskleis, kad demokratinė žiniasklaida neretai naudoja tuos pačius metodus.
Pagrindinis skirtumas nuo totalitarinės žiniasklaidos yra toks: totalitarinė žiniasklaida perša vyriausybės nurodytas tiesas, o demokratinė žiniasklaida – stambiojo kapitalo pageidaujamą mentalitetą ir gyvenimo būdą. Įtakos skleidimo būdas yra panašus – formuojama nuomonė, kad priėmęs žurnalisto peršamas tiesas tapsi šviesus ir laimingas, o nepriėmęs turėtum susilaukti visuomenės atstūmimo ir netekti ateities. Žinoma, totalitarinėje visuomenėje žurnalistų darbą dar parems jėgos struktūrų represijomis, ko beveik nėra demokratijoje, tačiau tai nereiškia, kad pačių žurnalistų metodai labai jau skiriasi. Tačiau totalitarinėse visuomenėse žurnalistai bent jau neleidžia visuomenei instrukcijų kaip su jais bendrauti. Įsivaizduokite, jeigu nuorodas kaip su jais bendrauti leistų kirpėjai ar net tie patys politikai...
Ko gero, reikia išsamaus pavyzdžio kaip mus formuoja „laisvoji žiniasklaida“. Tai gerai pamatysime išklausę vaizdo turinio kūrėjo
Coach Red Pillpasakojimo kodėl šiuolaikinės moterys tokios nelaimingos. Esama nemažai duomenų, kad moterys jaučiasi laimingos tuomet, kai sukuria harmoningą šeimą bei aukoja save vaikams. Tačiau po karo tokia nuostata nepatiko korporacijoms, todėl jos ėmė keisti moterų mentalitetą – paleido propagandą, kad laisva šiuolaikinė moteris rinksis karjerą, o šeimos bei vaikų gali ir apskritai nebūti. Tam stambusis verslas turėjo merkantilišką interesą – jeigu moterys nesėdės namuose, o veršis dirbti, darbuotojų pasiūla gerokai išaugs, dėl to sumažės atlyginimai (sąnaudos darbui, jeigu kalbėsime verslo kalba).
Greta to moteriški žurnalai suformavo joms nuomonę, kad laimės ir meilės jos pasieks leisdamos savo pinigus visokiems drabužiams ir pasigražinimams. Atėjo ištisa karta moterų, kurios negimdo vaikų, nevykdo šeimyninių pareigų, todėl netinkamos vesti ir yra pasmerktos vienatvei. Ši problema pokomunistiniuose kraštuose dar tik įsibėgėja, o štai senuosiuose Vakaruose vyrai vis dažniau renkasi su moterimis nesusidėti – ne tik kad nekurti šeimų, bet ir apskritai su jomis kiek galima mažiau bendrauti. Ypač šią tendenciją paskatino trečiosios kartos feminizmas – metoo mada kaltinti vyrus nebūtais dalykais ir teisti neįrodžius kaltės.
Tačiau pažvelgę į feminizmą per stambiojo verslo interesų prizmę pamatysime, kad moterys tapo tiksliai tokios, kokių reikia korporacijoms – sudeginančios savo gyvenimą besiaukojant dėl nepažįstamų žmonių, o uždarbį išleidžiančios tų pačių korporacijų pelnui didinti (gaminiams, kurių reklamomis gausiai iliustruoti tie patys moterų žurnalai).
Pažvelkite į bet kurią gluminančią tendenciją mūsų politikoje ar gyvenimo būde ir pamatysite, kad ji yra visiškai logiška ir prasminga žvelgiant iš tarptautinės bendrovės pelno perspektyvos. Migrantų krizė – siekis padaryti tą patį ką ir su moterimis, t.y. papildyti darbuotojų pasiūlą ir dar labiau nuspausti atlyginimus; vartotojų visuomenės propagavimas – tegu visi ima kreditus ir už juos perkasi būstą; gėjų teisės – tolesnė šeimos diskreditacija, kad žmonės nesidaugintų ir kuo daugiau savęs aukotų darbovietei.
Kaip matote, žurnalistai be skrupulų aptarnauja stambiojo verslo darbotvarkę ir niekas iš jų neprabyla, kad gal čia kas tai nedoro ir netinkamo. Kuo jie skiriasi nuo sovietinių propagandininkų, pardavusių savo sielą vardan privilegijų ir materialinės gerovės?
Reikia pažvelgti, ką žurnalistai daro su stojusiais skersai kelio stambiojo verslo interesams. Tokius, aišku, jie demonizuoja ir pateikia kaip atsilikusius bei kenksmingus visuomenės gerovei. Pavyzdžiui, kai naujoji valdžia ėmėsi pažaboti alkoholio pramonės diktatą, ypač uždrausdama alkoholio reklamą, žurnalistai gausiai išpylė riebių dergalų, taip siekdami nuteikti žmones prieš tuos, kurie juos traukia iš alkopramonės manipuliacijų liūno.
„Laisvoji žiniasklaida“ ne tik skalbia gyventojams smegenis, bet ir siekia įtvirtinti stambiojo verslo kontrolę šalių vyriausybėms. Žinoma, visiems jau ir taip žinoma, kad tarptautinės bendrovės kontroliuoja viršnacionalines institucijas, dėl ko šios tampa vis atgrasesnės piliečiams ir rinkėjams.
Pastaruoju metu žiniasklaida tapo gerokai aršesnė savo auditorijos atžvilgiu. Tai galioja ne tik Lietuvai, bet ir visam Vakarų (o ir likusiam) pasauliui. Pakanka pažvelgti kaip Rusijos žiniasklaida persimainė įvykus Maidanui Kijeve – ukrainiečiai išvadinti fašistais ir kraugeriais, ištisus mėnesius Rusijos naujienose ši „žinia“ buvo kone vienintelė.
Tokio išprotėjimo požymių rasime ir Vakaruose. Nors JAV prezidentu tapus D. Trumpui JAV ir tarptautinė padėtis smarkiai pagerėjo – nieko nebegirdime apie ISIS teroro išpuolius, piktybinių režimų branduolines programas, sustojo demokratinių šalių slinkimas į autoritarizmą, pažabotas Kremliaus agresyvumas – žiniasklaida nepaliaujamai isterikuoja apie tai, koks Trumpas beprotis ir kaip griauna demokratiją.
Lietuvoje matome tą patį. Iš pradžių, vos tik rinkimus laimėjo valstiečiai, žiniasklaida isterikavo, kad tai bukapročiai neišmanėliai, nuo kurių Lietuvą teks gelbėti „respektabilioms politinėms jėgoms“. Po poros metų, kai visi pamatė, jog nieko katastrofiško šalyje nevyksta – priešingai, matome sparčią, tačiau tuo pačiu ir tvarią raidą – mums pradėjo piršti mintį, kad R. Karbauskis įvedinėja diktatūrą. Žurnalistai skleidžia beprecedenčius šmeižto ir paniekos valdžiai kiekius, net nemėgina dangstytis, kad atsisakė bet kokio objektyvumo siekdami nuversti valstiečius; tuo pačiu neobjektyvumu ir agresyvumu politiniams oponentams kaltina R. Karbauskį, kuris neva kėsinasi į teisingą žodį.
Reikia suprasti, kad šis puolimas nėra asmeniškas. Naujoji valdžia tiek Lietuvoje, tiek JAV, tiek kitose iš korporacijų diktato ištrūkusiose šalyse grasina stambaus kapitalo dominavimui, jų „teisei“ skalbti žmonėms smegenis, formuoti jų gyvenimus taip, kad stambusis verslas iš žmonių išspaustų kiek įmanoma daugiau pelno. Jie stengiasi, kaip matėme filme „Matrica“, prisisiurbti prie mūsų syvų ir juos iščiulpti.
Pastebėkime, kokį ginklą prieš mus naudoja šiuolaikinė žurnalistika. Visuose melagingos žiniasklaidos naudojamuose naratyvuose rasite dvi pamatines veikliąsias medžiagas – pagiežą ir isteriją. Šiomis priemonėmis žiniasklaida ilgą laiką sėkmingai diegė politinio korektiškumo ir gyvenimo būdo normas. Pavyzdžiui, leftistų pasakojime apie tai, kodėl turėtumėte atsisakyti sveiko požiūrio į šeimą, rasite abu šiuos elementus. Būti „homofobišku“ yra baisiai žema ir šlykštu, o jeigu vien tai nepadeda pasiekti nuomonės pasikeitimo, paleidžiama tikra psichinė prievarta – imama isterikuoti, kad siautėja homofobai, kurie gniuždo gėjus ir tempia šalį į tamsius viduramžius. Ir taip su bet kuria žurnalistų manipuliacija.
Žurnalistų pagiežą ir isteriją puikiausiai atpažinsite pasakojime apie N. Venckienę, o dabar ir apie R. Karbauskį. Kai juos demaskuoja, parodo, kad žurnalistai meluoja ir pučia skandalą neturėdami kaltinimus pagrindžiančių faktų, žurnalistai padidina statymus – dar daugiau pagiežos ir isterijos. Štai JAV neseniai vyko skandalas dėl Brett‘o Kavanaugh paskyrimo į Aukščiausiojo teismo teisėjus. Šis ypač korektiškas ir savo profesijoje pasižymėjęs žmogus sulaukė kaltinimų prievartavimu
metoo stiliumi; įsivaizduokite, kokia nors susenusi feministė imtų tvirtinti, kad jaunystėje ją žiauriai išprievartavęs Gitanas Nausėda... Visi šie kaltinimai garbingam teisėjui FTB tyrimo metu buvo paneigti, įrodyta, kad moteris meluoja, tačiau tai nesutrukdė demokratams ir leftistinei žiniasklaidai pūsti isterijos dėl to, kad respublikonai į teisėjus skiria seksualinį grobuonį. Jie prisiekė, kad dėl Brett‘o Kavanaugh paskyrimo į kovą su rasistais bei misoginistais (moterų nekentėjais) stos
dvigubai radikaliau.
Telieka klausimas, kaip galime apsisaugoti nuo vis aršėjančių žurnalistų manipuliacijų. Priminsiu, nuo ko viskas prasidėjo: nusigręžėme nuo kunigo, kuris neva mumis naudojasi, kabina makaronus ir siurbia pinigus. Atsisakius religijos tiesa nebėra aukščiau žmogaus; ji tapo požiūrio, skonio reikalu. Kadangi kiekvienas savotiškai teisus, pradėjo dominuoti tos „tiesos“, kurios skelbiamos iš aukščiausių tribūnų ir per didžiausius garsiakalbius. Įtikinimui svarbiausia tapo žinios pateikimo forma – jeigu ją skelbia gausią auditoriją turinti žiniasklaidos priemonė, žmonės įtiki vedini bandos instinktų.
Iš tiesų, tiesa yra kai kas aukščiau žmogaus, jo požiūrio ir nuomonės. Faktai, kaip sakė Volandas iš „Meistro ir Margaritos“, yra užsispyręs dalykas. Žmonės gali visomis jėgomis mėginti iškreipti tiesą, ją nugrūsti, suteršti ar sutrypti; daryti tai surėmę pečius, daryti tai ilgą laiką, netgi pasitelkę policiją ar tankus; tačiau faktai pamažu žmones pasiveja ir vis tiek anksčiau ar vėliau išverčia melo vežimą.
O jeigu toks iš pažiūros gležnas dalykas kaip tiesa yra tokia galinga, kad gali iš koto išversti ištisus režimus ar visuomenes, vadinasi ji neabejotinai yra antgamtinės prigimties. O jeigu antgamtinės prigimties, tuomet tiesa priklauso religijos sričiai.
