„Bado akcijos“ metinėms

„Bado akcijos“ metinėms

Rugpjūčio 27 d.  2017 m., Zigmo Vaišvilos spaudos konferencijoje buvo paskelbta, kad organizuojama neterminuota „Bado akcija“. Šiai taikiai priemonei, ieškančiai teisingumo teismuose, iš anksto buvo gautas Vilniaus savivaldybės leidimas. Organizatoriai – Donatas Šulcas ir Schole(a)stika Katavičianė.

Labai nustebau, jog neterminuotos akcijos vieta – Daukanto aikštė. Donatą Šulcą, kaip žmogaus teisių gynėją, pažinojau anksčiau. Schole(a)stika – kėlė įtarimų dėl nesavanaudiškumo ir „kilnių“ tikslų. Ji, labai gražiai dėstė savo mintis ir rodė „šventą pasipiktinimą“ įdingą Lietuvos teismų praktika. Paskelbė apie renkamas akcijai aukas ir tam tikslui, žaibiškai atidarė banko sąskaitą savo vardų...

Pav. Kodėl rašau: Schole(a)stika? Tikrai pikantiška keistenybė, nes Katavičienė, nuolat prisistatydavo dviem skirtingais vardais.

Nutariau palaikyti akcijos idėją, su ryžtu pabadauti kokį mėnesį. Ypatingų bėdų su teisėsauga netūrėjau. Neskaitant seno „epizodo“: buvau įtariama „dokumentų klastojime“. Ikiteisminio tyrimo metu neturėjau teisės išvykti iš Lietuvos. Kaltinimas buvo niekinas – grynai politinis spaudymas už aktyvumą Žemės referendume. Važiuot niekur nesiruošiau, įkalčiams „nepakako įrodymų“. Tad, toks sudrausminimas (1,5 metų) virto niekinių šnypštu ir buvo nutrauktas.

Rugpjūčio 21-ą, atvykau į Daukanto a., tam, kad įsitikinti, jog akcija nėra rafinuotai organizuota provokacija: susidoroti su nepatenkintais LT teisėsaugos metodais. Buvo neramu dėl galimo Ukrainos „MaiDauno“ scenarijaus pasikartojimo.

Akcija prasidėjo sklandžiai. Policijos patruliai netūrėjo pretenzijų organizatoriams: narkotikų ir sprogmenų nerasta, leidimas - tvarkingas. Akcijai talkininkavo keli nemokami ir nešališki advokatai.

 

Pav. Donatas Šulcas – „Lietuvos žmogaus teisių sąjungos“ pirmininkas ir „Lietuvos žmogaus teisių ginimo asociacijos“ narys, nuolat gyveno palapinių miestelyje.

Prie palapinių pradėjo rinktis lankytojai: kas iš smalsumo, kas –moraliniam palaikymui. Teismų nuskriaustieji nešė savo bylų dokumentus. 

Tuom sklandumai ir baigėsi...

Katavičienė, nuolatos mojuodama, kaip pagrindinių kozirių – akcijos leidimų, užėmė diktatoriaus poziciją. Šaukdama, vijo iš aikštės visus, jai, netinkančius: ir palaikančius akciją, ir norinčius joje dalyvauti. Man, asmeniškai, uždraudė bendrauti su stovyklos svečiais. Galop, visai išėjusi iš „šventosios“ vaidmens, kelis kartus kvietė ant manęs policiją. Ir, tūrėdama tiesioginį ryšį su prezidentūros apsaugą, nepagrįstai, bandė pašalinti iš viešos erdvės. Stovykloje, kildavo tarpusavio barniai, nuolat dingdavo daiktai. Pamačius, kad dalyviai, iš paaukotų lėšų, pasinaudojo 2-iems eurais – vienkartiniams puodeliams įsigyti... „Kilni“ stovyklos vadeiva galutinai prarado pusiausvyrą. Visa tai sudarė slogią stovyklos atmosferą, atbaidanti norinčius prisijungti. Palaikančiųjų gretos sparčiai retėjo... Įtampą didino visokio plauko „praeiviai“, su gerai paruoštais provokatoriškais klausimai.

Naktimis, nuo pirmos valandos, prasidėdavo tikras policijos pareigūnų ir provokatorių teroras. Pagal policijos ekipažų atvykimą, galima buvo tikrinti laikrodžius. Atvažiuodami, apšviesdavo mašinų žibintais miegančiųjų palapines. Keldavo apsimiegojusius žmonės, metodiškai reikalaudami, vis, tuos pačius dokumentus. Kurios, matyt, jau žinojo atmintinai.

Virš mėnesio, akcijos dalyviai ir stebėtojai, laukė: kada, pas juos ateis, kviestoji Dalia? Bet, Tautos „išrinktoji“ nematė reikalo bendrauti su „apačiomis“. Tad, laikinai, persikėlė į Kauną... Tiesos ir „ponios“ dėmesio, Tauta, kaip visada, nesulaukė.

Užtat, sulaukėme A.Tapino „Laisvės pikniko“. Prisipirkę brangaus maistingo šlamšto, pasistatę stalus, kelį įspūdingi dručkiai, paskubomis rijo atneštą ėdalą. Vietoje „TIE-SOS“, „Bado akcijos“ dalyviai sulaukė, niekingų juokelių ir spjūvį – „TIE-SOSISKŲ“. Eilinis, kvailas A.Tapino išpuolis. Jeigu, kas nors, iš badaujančių pasiduotų žemai provokacijai. Viskas galėjo būti žymiai liūdniau. Ketčupas galėjo virsti žmonių krauju. Mat, tarptautinius (Ukraina, Gruzija) Tapino draugus, lydėjo civiliai persirengęs snaiperis. Jam, šis balaganas buvo labai juokingas...

 

Pav. Tam kartui, Vilniaus „MauDaunas“ nepavyko. 

Palaipsniui, stovyklos gyvenimas lyg ir nusistovėjo. Dieną – Schole(a)stika „vadovauja paradu“, vaiko neįtykusius akcijos dalyvius. Bei nelabai sėkmingai vaidina „kankynės“ vaidmenį, rinkdama pinigines aukas iš patiklių žmonių. Policijos pareigūnai atvyksta, beveik tuo pačiu laiku. Diena – kad nuimti eilinį plakatą. Naktį – patikrinti leidimo akcijai ir išrašyti eilinę baudą už, atseit „viešos tvarkos pažeidimą“. Kaip bebūtų keista, baudos buvo išrašomos tik Donatui Šulcui ir Žilvinui Razminui. Katavičienės, kaip „baltos gulbės“ ir visai nebadaujančios tokios „smulkmenos“ neliesdavo...

Po svaitės, draugų prašymų, ir aš nustojau badauti. Stengdamasi išvengti nereikalingų konfliktų, aikštėje pasirodydavau epizodiškai. Vieną dieną, nusprendžiau papuošt stovyklą „Vyčio vėliava“. Nukabinę nuo sūnaus kambario sienos, nunešėme, ją, į Daukanto a.

Tai buvo rugsėjo, 22-ji – „Bado akcijos“ ...„paskutinis“ penktadienis. Vargšė Katavičienė tiesiog iš proto kraustėsi, pamačius manę su sūnum ir pritariančiais. Visus varė lauk, eilinį kartą grasino policija. „Vyčio vėliavą“ pavadino – „kažkokia“, isteriškai žvengė, kai citavau LR Konstituciją.

Vėliavą palikom stovykloje. Nuo to laiko jos nematėme. Nesugebėjome sugražinti, net su policijos pareigūnų pagalba. DINGO! Arba... piktybiškai sunaikinta. Nes, vėliau, vėliavos kotą, radom žolėje.

Rugsėjo, 25-ą pirmadienio ankstyvą rytą, stovyklos daiktai buvo išvalyti, vos ne buldozerių. Išvežti ir sumesti į krūvą, kažkokiame UAB „Grindos“ garaže. Trys stovyklos būdintis – Dainius Petkus, Žilvinas Razminas, Donatas Šulcas, kaip neaiškios „tvarkos pažeidėjai“, išvežti į tolimesnį policijos komisariatą.

Akcijos organizatorė, su kitom moterim, susikrovė savo daiktus dar tą penktadienį... Ir slapstėsi šalimam vienuolyne... Iš stovyklos Išgaravo, kaip blogas sapnas...

Tą pačią dieną, rugsėjo, 25-ą, Lietuvos („nepriklausoma“ ir „nenupirkta“) žiniasklaida, kūkliai pranėšė apie Pranciškaus Šliūžo „sąvįžudibę“... 

Iš kur tokie „sutapymai“? Vis, sukau galvą: kuo susiję „Bado akcija“ ir Pranciškaus užsakoma mirtis“? Žemės referendumo įkvepėjas ir Dvasia, Pranciškus Šliužas, nedalyvavo, neorganizavo ir kitais būdais nebendravo su „Bado akcijos“ dalyviais.  Ruošėsi persikraustyt į Vilnių, pas savo mylimą žmoną, rašyti knygą. BET! Matyt, kažkam pasirodė perdaug pavojingas konkurentas, arba rado dingstį susidorojimui su galimų, Tautos keliamų kandidatų į prezidentus. 

Nuolatinis „Grybų karas“, atnešantys tiek sielvarto mylintiems ir Dvasingiems... MŪSŲ DYDŽIŪLĖ UŽUOJAUTA, Pranciškaus Šliužo našlei. GEDYM, kartu su ja.

Praėjo vieneri metai... Ratas apsisuko.

Dainius Petkus. Pradžioje, buvo priverstinai „gydomas“ psichiatrijoje. Tie, kas susidūrė su tokiu asmenybės sunaikinimu, „vaistų“ pagalba, – supras. Metodas senas ir patikrintas. Lyg šiolei Taikomas susidorojimui su iškrentančiais iš Matricos-Schemos-Sistemos ir valstybių „generalinės linijos“. Pradedant, nuo Dostojevskio „Palata Nr.6“, M.Bulgakovo „Meistras ir Margarita“ ties gero amerikiečių filmo „Skrydis virš gegutės lizdo“.

Vėliau, kaip nepaveikiamas narkotikų, buvo pervestas į Lukiškes. Kur, laikomas, dėl, neaiškių priežasčių ir miglotų kaltinimų.

Donatas Šulcas ir Žilvinas Razminas. Tąsosi po „teisingus“ Lietuvos teismus. Ieško Teisybės, kaip tas asiliukas iš vaikiško filmuko, kuris ieškojo Laimės. Vyrai, niekaip nenori pripažinti savo nebūtos kaltės! Nenori susimokėti neteisėtai paskirtų administracinių baudų (370 ir 300 eurų, atitinkamai)! Maža, kad nemirė badu, dar bylinėjasi! Nepalūžo.

Donatui, kaip „Žmogaus teisių“ gynėjui, keliama baudžiamoji byla, grasinama pasodinti į kalėjimą. Už tai, kad padėjo ir bando padėt kitiems, kurie nerado Teisybės LR teismuose.

Ilgametė savivaldybės darbuotoja, kurį išdavė leidimą „Neterminuotai bado akcijai“, jau atleista iš einamų pareigų. Iš jos žodžių, pasirašė leidimą neskaitydama. Geriau, jau pasakytų, kad pasirašė sąmoningai, laikantis demokratijos principų. Oriau atrodytų.

Kaip suprantu, Schole(a)stika, neįvykdė savo pagrindinės užduoties. Masinių riaušių neįvyko.

Poniai Daliai nusibodo „balaganas“ po rūmų langais. Tad, palapinės ir žmonės nuo Daukanto aikštės gazono buvo tiesiog „nušluoti“.

Vienas Šviesiausiu Lietuvos Žmonių, Pranciškus Šliužas... Net, „pasivartyt“ karste negali – paskubomis kremuotas.

Lobistai seime „prastūmė“ 47-ojo LR Konstitucijos straipsnio („Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso: žemės gelmės, taip pat valstybinės reikšmės vidaus vandenys, miškai, parkai, keliai, istorijos, archeologijos ir kultūros objektai....“) pakeitimus. Kurių dėka, milžino žingsniais, kertami Lietuvos kraštovaizdžių draustiniai. Niokojami Vilniaus architektūros paminklai, užstatant juos stiklinėmis dėžėmis...

Teismuose, Tiesos NERASTA. Matyt, „dingo be žinios“, kaip ir mano šeimos „Vyčio vėliava“. „Dingo be žinios“ Valstybingumo simbolis! Iš gerai, dieną-naktį, saugomos Daukanto aikštės...

P.S. VERKTI – NETURIU TEISĖS! BELIEKA, TYK, MANO MUILO BŪRBŪLAI. Pagarbiai, „Lietuvos grėsmė“, „Putino“ ir „KGB agentė“, be galo mylinti Lietuvą-GIMTYNĘ, „koloradų koloradė“ – Oksana Pročkailo.