„Supratau: aš turiu būti sunaikintas. Sunaikintas kaip poetas. Kaip pilietis. Jeigu neišlaikysiu – ir kaip žmogus. Viskas priklausys nuo to, kiek aš išlaikysiu. Juk tai ne tik literatūrinė, bet ir politinė vendeta.
O išlaikyti vis sunkiau ir sunkiau. „Šiaurės Atėnai“ išpylė šitokią purvo, insinuacijų, prasimanymų statinę, kad aš ligi šiol tik žiopčioju, neatgaudamas kvapo, bejėgiškai mosuoju rankomis, šaukiu – o balso nėra, ieškau kojomis žemės – ir nepasiekiu, bandau nusitverti už kokios šaknies ar šakelės…
Nejaugi niekas neišties rankos, nejaugi taip ir žūsiu melo srutose, šmeižto paplavose? Ačiū tau, nepriklausoma Lietuva, už tokią „dovaną“. O gal ir tu pati žiūri į mus apstulbus, netikėdama, kad tiek daug mumyse pykčio, pagiežos, keršto. Ir melo.“
Tai žodžiai apie mus, apie kiekvieną iš mūsų.
Taip skaudžiai savo vidinių išgyvenimų žaizdas išdrįso atverti Justinas Marcinkevičius savo dienoraštinėje esė „Taburetė virš galvos“, kurią visą poetas leido publikuoti „Tik po mirties“. Išdrįso pasakyti, tačiau būti išgirstas – tik po mirties.
Melo, keršto ir patyčių tikrovė šiandien yra visiškai apraizgiusi mūsų tėvynę. Jos žmones ir politiką. Ypač valstybės viešąjį diskursą ir visuomeninius santykius.
Galybė žmonių nūnai yra išvaryti iš savo tėvynės, negalėdami priimti ir susitaikyti su fiktyvios tikrovės diktuojamais santykiais. Kas gali pasverti, kiek yra sunaikinta politinių idėjų, jaunų talentų kažkada patikėjusių laisvės ir nepriklausomybės idealais. Dabarties Lietuvoje nieko nereiškia būti paaukotam ant vidutinybių ambicijų ir beribio egoizmo aukuro. Pačiais brutaliausiais būdais yra baigiama sunaikinti politinė tautos gyvastis.
Ar gali rastis pozityvi pilietinė iniciatyva, jeigu žiniasklaidos krankliai suskrenda ir savo atbukusiais snapais ima kapoti bet kokias antisisteminės veiklos apraiškas. Melo tikrovė yra kuriama tam, kad žmogus nenorėtų nė pažvelgti į politikos pusę ir turėti ką nors bendro iš esmės. Norintiems išlikti nelieka nieko kita kaip užsisklęsti egoistinio individualizmo kiaute.
Nuo mano vizito į Maskvą susitikti su aukščiausiais Rusijos Federacijos politikos pareigūnais praėjo vos savaitė. Tačiau pats faktas Lietuvos visuomenei buvo pateiktas „juodųjų technologijų“ kontekste bandant suniekinti ir ištrinti tikrąsias jo prasmes.
Šiandien virš kiekvienos idėjos, kuri neatitinka privilegijuotų valdančiojo sluoksnio, yra pakabinta „taburetė virš galvos“. Kiekvienas išdrįsęs savarankiškai veikti politiniame kontekste tampa politinio persekiojimo ir susidorojimo objektu.
Vizito į Maskvą susitikti su Rusijos Dūmos vadovais ir prezidentu Vladimiru Putinu rezultatas parodė, jog Lietuvoje padėtis yra kur kas liūdnesnė, nei galima buvo manyti. Įvykęs susitikimas ir pokalbis su Rusijos prezidentu yra akivaizdus įrodymas, jog su šia kaimynine valstybe yra įmanoma kalbėtis dėl taikaus bendradarbiavimo, nors mums bandoma primygtinai įteigti, kad tai yra neįmanoma.
Reakcija, kilusi iš įvairiausių politinių pašalių, pažadino snaudžiančias vietines chimeras ginti sukonstruoto melo realybės, kuri gali subliūkšti kaip prakiuręs oro burbulas ir dekonstruoti politinį mitą, jog Kremlius yra nuolat auganti grėsmė civilizuotam pasauliui. Mano susitikimai Maskvoje apnuogino reakcingos ir trumparegiškos užsienio politikos doktriną, kuri yra bandoma įgyvendinti prisidengiant visos lietuvių tautos vardu.
Konfrontacija su Rusija yra naudinga tik tam tikroms grupėms, kurios tiesiogiai gali būti susiję su reakcingais karinio pramoninio komplekso interesais ir yra pajungtos tarptautinių konfliktų bei nesantaikos kurstymui.
Politinio dialogo su Rusijos Federacija galimybė šiandien yra bandoma atmesti net aukščiausiuose Europos Sąjungos ešelonuose. Nepaisant milijardinių nuostolių, kuriuos kasdien patiria Europos verslo įmonės, Briuselis plėtoja prekybos ir investicijų suvaržymus, dar šešiems mėnesiams juos pratęsdamas dėl kilusio (sukelto) incidento Kerčės sąsiauryje.
O Lietuvos parlamentarai žengia dar toliau, lengva ranka priimdami rezoliuciją, kurioje siūloma visos Europos Sąjungos mastu nedelsiant pritaikyti visapusiškas sankcijas, apimančias Rusijos dujų, naftos ir finansų sektorius, įskaitant ir jos pašalinimą iš SWIFT sistemos.
Kitaip tariant, Lietuva tampa naujo realaus tarptautinio konflikto mediatoriumi.
Šaltomis žuvies akimis žvelgiant į Lietuvos vidaus politiką, pasitelkiant vietinių žiniasklaidos filadelfijų pastangas bandoma dar labiau sudrumsti politikos vandenis ir galios demonstravimu įtvirtinti dabartinę padėtį.
Šiam nešvariam tikslui pasitelkiamos manipuliacijos pačiomis jautriausiomis socialinėmis grupėmis, siekiant provokuoti ir „neva“ parodyti visuomenei, kaip reikalai ima sparčiai vystytis teigiama linkme į juos įsikišus Daukanto aikštės šeimininkei. Net mokytojų streikas ir derybų Švietimo ir mokslo ministerijoje imitacija buvo preciziškai manipuliuojama iš šios citadelės.
Visa tai yra tam, kad pavyktų pagaliau galutinai perimti į savo rankas prezidentinės įpėdinystės reikalus ir išpainioti užstrigusias politinių marionečių valdymo virveles. Siekiama, kad Respublikos Prezidento rinkimuose negalėtų realiai dalyvauti niekas kitas, kas bent kiek galėtų išklibinti dabartinio isteblišmento pamatus.
Prezidentės Dalios Grybauskaitės pasirodymas LRT surežisuotame spektaklyje „Dėmesio centre“, kuriame buvo pažertas visas tuntas beatodairiškų kaltinimų Vyriausybei, Seimo daugumai ir Ministrui pirmininkui parodė, jog „griežtas tonas“ ir toliau bus aštrinamas. Kita vertus, šis prevencinis pasirodymas buvo skirtas tam, kad praneštų visuomenei, jog „jokių pažymų, jokios informacijos iš žvalgybos institucijų apie tai, kad Rusijos specialiosios tarnybos kartu su konservatoriais dalyvauja streiko organizavime ar kame nors, nėra“.
Premjero Sauliaus Skvernelio kreipimąsi į kriminalinės žvalgybos ir žvalgybos institucijas dėl galimos grėsmės nacionaliniam saugumui šalies vadovė pavadino desperacija ir mėginimu „naudotis žvalgybos institucijomis.“
Lietuva šiandien yra bandoma paversti tarptautinės politikos paribiais, kuriuose negalioja diplomatijos ir taikaus sambūvio principai, neveikia tarptautinės konvencijos ir Europos teisminių institucijų sprendimai.
Virš lietuvių tautos pakabinta „taburetė virš galvos“ gali nukristi bet kuriuo momentu. Ponai, atsikvošėkite!