Organuose lizdą susukę nacių kolaborantų ainiai siekia revanšo?

Organuose lizdą susukę nacių kolaborantų ainiai siekia revanšo?

Judėjimas TEISINGUMO AUŠRA neseniai gavo šį "šnipinėjimu" kaltinamo klaipėdiečio, visuomenininko Aleksėjaus Greičiaus tėvo, žurnalisto ir rašytojo Rimanto Greičiaus tekstą. Iš jo aiškėja, kad VSD agentai Klaipėdoje medžiojo Aleksėjų už tai, kad jis globojo karo veteranus, saugojo tiesą apie šį karą. Tvirtėja įspūdis, kad ilgainiui VSD užvaldė nacistų kolaborantų ainiai. Ne tik todėl, kad jie bando fiziškai likviduoti kairiuosius, kišdami juos už grotų. Bet ir todėl, kad jų metodai visa labiau primena Gestapą - "įrodymų nereikia, mes ieškom Reicho priešų, ir to gana". Kai  prisimeni, kad Greičių šeima per karą nuo nacių slėpė žydaitę, įspūdis apie pavėluotą nacių kolaborantų revanšą dar labiau sutvirtėja. 

Algirdas Paleckis 

P. S.   O tekstą siūlau paskaityti iki galo. 

*** 

APIE KLAIPĖDOS PROKURORŲ SUKURPTĄ ALEKSĖJAUS GREIČIAUS ŠNIPINĖJIMO BYLĄ JO TĖVAS – ŽURNALISTAS, BUVĘS TREMTINYS IR PEDAGOGAS RIMANTAS  GREIČIUS

                                         

Šiokia tokia priešistorija

 

Kaip pastaruoju metu puolė teigti kai kurie „nepriklausomi“ žurnalistai, aš dar 1955 metais nusikaltau: Sibire vedžiau rusų tautybės mergaitę. Šį nusikaltimą supratau tik dabar. Tačiau  nežinau, kokį straipsnį, nepaisant senaties termino, man būtų galima pritaikyti. Gal mūsų seimūnai tokį straipsnį sugalvos, o prokurorai taikys jį ne man vienam – tokių „nusikaltėlių“ Lietuvoje nesunku rasti ir daugiau.

Žmoną parsivežiau Lietuvon, ji išmoko lietuvių kalbą, lietuviškose mokyklose dėstė rusų kalbą ir literatūrą, Klaipėdoje dirbo žurnalistinį darbą ir prieš penkerius metus atgulė Lietuvos žemelėje. Užauginome šešis vaikus.

Tačiau iš pirmojo nusikaltimo išplaukia sekantys. Ji, karo metais augusi Sibire ir vos nenumirusi badu, ir aš, 1944 metų rugpjūtį kartu su tėvais ir sesutėmis Jurbarko priemiestyje stovėjęs prieš vokiečių automatus, kai baltaraiščiai mūsų namuose ieškojo tėvų slepiamos žydaitės mokytojos Saros Kantor (mūsų laimei, jos, pasislėpusios, nesugebėjo rasti, todėl mes nebuvome sušaudyti), savo kailiu patyrėme, kas yra karas, ir todėl...

Todėl mudu su žmona visada domėjomės per mūsų vaikystę buldozeriu pervažiavusiu karu. Apie dešimt metų rinkęs medžiagą apie tarybinių pasieniečių pasipriešinimą naciams 1941 metų birželio 22 dieną pasienio ruože nuo Palangos iki Tauragės, 1976 metais išleidau knygutę „Tarnavo vaikinai pasienyje“ (taigi meluoja V.Saldžiūnas 2021m. vasario 16d. Delfi patalpintame straipsnyje „Netipiška šnipinėjimo byla: nuo tremtinio sūnaus iki Rusijos žvalgybininko „Petro“ įrankio“ , teigdamas, jog R.Greičius „pastarąjį dešimtmetį didžiąją dalį laiko skyrė sovietinių okupantų – konkrečiai 1941-siais žuvusių sovietų pasieniečių atminimo įamžinimui), 1975 ir 1980 metais organizavau šio dalinio veteranų ir žuvusių pasieniečių artimųjų susitikimus Lietuvoje. Penkiametis Aleksėjus 1980 metų susitikime sukinėjosi tarp veteranų, ne su vienu iš jų vaikiškai bendravo. Būtent tada prasidėjo jo susidomėjimas karo tematika, juolab, ir jo mama pastoviai rinko medžiagą šia tema, susirašinėjo su Kazanėje gyvenusiu buvusiu karo lakūnu, TSRS didvyriu Michailu Deviatajevu, pabėgusiu iš nacių nelaisvės jų kariniu lėktuvu (neseniai apie tai rusai sukūrė kinofilmą).

 

Kuo gi Aleksėjus užsiiminėjo

 

Pagal specialybę sūnus, kaip ir abu tėvai, rusų kalbos ir literatūros mokytojas (gal ir šiame fakte glūdi dalis jo „nusikaltimo“ šaknų?..). 2016 metais interneto pagalba sužinojęs, kad Klaipėdoje veikia A.Greičiaus suburta jaunimo organizacija „Juvenis“, kuri užsiima tarybinių karių kapinių priežiūra, teikia paramą senukams karo veteranams, Pergalės dienos ir kitų su Antruoju pasauliniu karu susijusių datų proga organizuoja koncertus, minėjimus ir pan., Kaliningrade esančios ir panašia veikla užsiimančios visuomeninės organizacijos Pergalės fondas (Фонд Победы) vadovas, lietuvių tremtinių anūkas Piotras Taraškevičius (sūnus matė jo pasą) pasiūlė jam pasirašyti bendradarbiavimo sutartį, kas ir buvo padaryta. Kaliningradietį domino Klaipėdoje organizuojami renginiai, sūnus dalinosi su juo jų nuotraukomis, retsykiais Piotro vadovaujamas fondas gana kukliai paremdavo sūnaus renginius finansiškai. 2016 metų gegužės 9 dieną sūnaus iniciatyva Klaipėdoje (kaip ne tik Rusijoje, bet ir daugelyje šalių), Savivaldybei leidus, buvo organizuotos eitynės Nemirtingasis pulkas (Бессмертный полк), kuriose su artimųjų portretais rankose dalyvavo minios žmonių.

2017 ir 2019 metais aš vykau į Novosibirską, kuriame gyvena du vyriausi sūnūs ir trys suaugę, vedę anūkai. Pigiau skristi per Maskvą buvo ne iš Vilniaus, o iš Kaliningrado. Aleksėjus paskambino Piotrui, ir šis abu kartus mane, iš Klaipėdos atvykusį, pasitiko Kaliningrado autobusų stotyje, nuvežė į aerouostą, abu kartus pasitiko parskrendantį ir įsodino į Klaipėdos autobusą. Vyrukas nieko neklausė Lietuvos tema, tačiau prašė pasakoti kelionių įspūdžius. O pasakoti buvo ką, nes Sibire teko bendrauti ne tik su artimaisiais, bet ir su tenykščiais pedagogais, moksleiviais, bibliotekų darbuotojais bei skaitytojais, dviejų laikraščių žurnalistais - vis dėlto tose vietose jaunystėje gyventa devynerius metus.

2019 metų spalio 29 dieną abu su sūnumi buvome iškviesti į VSD Klaipėdos padalinį. Darbuotojai domėjosi mano ir sūnaus bendravimu su kaliningradiečiu Piotru, galop abiem buvo pasakyta, kad jis joks ne Taraškevičius, o Čaginas, ir ne kažkokio neegzistuojančio Pergalės fondo koordinatorius, o Rusijos FSB (Федеральная служба безопасности) Kaliningrado srities Pasienio valdybos pareigūnas, žvalgybiniais tikslais naudojantis Taraškevičiaus asmens tapatybę. Ir aš, ir sūnus paprašėme pareigūnų pateikti įrodymus, kad mūsų pažįstamas vaikinas yra būtent žvalgybininkas, į ką išgirdome: „Mes neprivalome jums įrodinėti“. Po to buvo pareikalauta mudviejų parašų, kad su juo daugiau nebendrausime. Kai sūnus paklausė „o jei nepasirašysiu?“, išgirdo: „Tada negreit iš čia išeisite“.

Taigi 2019 metų rudenį mes buvome informuoti, kad Piotras visai ne Taraškevičius, o Lietuvos piliečius šnipinėti verbuojantis žvalgybininkas Čaginas. Ir tuo privalėjome patikėti (keista: tokia žvalgyba užsiiminėja ne Rusijos pasienio darbuotojai, o FSVR – Федеральная служба внешней разведки).

 

Susidorojimas.

 

O po pusmečio, 2020 metų kovo 3d. mūsų namuose (po žmonos mirties gyvename su Aleksėjumi dviese) vyko krata, vertėję atsivežę policijos pareigūnai metė pribloškiantį klausimą: „Ar lietuviškai jūs suprantate?“ Tada teko jiems parodyti šešias gimtąja kalba parašytas knygas (o juk su VSD darbuotojais 2019m. spalio 29d. aš bendravau lietuvių kalba ir net rekomendavau jiems susirasti mano knygas Klaipėdos I.Simonaitytės bibliotekoje). Tądien, po kratos ir apklausos policijoje, sūnus buvo trim parom sulaikytas.

Kai baigiantis trečiai parai paskambinau advokatui ir paklausiau, kas gi dedasi, išgirdau: „Nieko rimto. Vakare sūnus bus išleistas ir namuose pats viską papasakos“. Nepapasakojo, nes sulaikymas buvo pratęstas trim mėnesiams. Kaip teko sužinoti iš patikimų šaltinių, tą vakarą klaipėdiečiai sulaukė skambučio iš Vilniaus: „Sulaikyti, neleisti niekam su juo susitikti, jokių perdavimų“. Pagal šią komandą buvo priimtas teismo nuosprendis, tad sūnus „teisėtai“ netrukus atsidūrė Šiaulių kalėjime (likimo ironija: Aleksėjus gimė Šiauliuose).

Nuo 2020m. birželio 5d. – namų areštas, baudžiamoji byla. 2021m. lapkričio 12d. Klaipėdos apygardos teismas nusprendžia: „Aleksėjų Greičių pripažinti kaltu pagal BK 119 straipsnio 2 dalį ir nubausti laisvės atėmimu 4 (ketveriems) metams“. Kyla klausimas – už ką? Ogi už tai, kad, 2019m. spalį perspėtas, jog Taraškevičiumi pasivadinęs visuomenininkas yra žvalgybininkas Čaginas, ... „ nuo 2016m. birželio 17d. rinko Rusijos Federacijos žvalgybą dominančią informaciją ir perdavė šią informaciją Rusijos Federacijos žvalgybos oraganizacijai, t.y. šnipinėjo“. Logika tiesiog geležinė! Po trejų metų bendravimo su Kaliningrade veikiančios Pergalės fondo organizacijos (o toks Fondas tikrai egzistuoja) koordinatorium sūnui kalama į galvą, kad jis šnipinėjo („padarė labai sunkų nusikaltimą“ – iš nuosprendžio) ir sodinamas į kalėjimą. O juk tame pačiame nuosprendyje pasakyta, kad jis neperdavė užsienio valstybei jokios valstybės paslapties!

Mano giliu įsitikinimu – ši byla yra kerštas sūnui už jo visuomeninę veiklą („menkino Lietuvos įvaizdį“), nors visiems jo organizuojamiems renginiams buvo išduodami Savivaldybės leidimai. O pasiduoti ir prisipažinti tuo, ko jis nepadarė, - to niekas nesulauks (ne Stalino laikai). Juolab, vos ištrūkęs iš Šiaulių kalėjimo ir, tarsi paukštis, sužieduotas, jis pratęsė savo „nusikalstamą“ veiką: pasirūpino Švėkšnoje apleistų tarybinių karių kapinių sutvarkymu.

Aš gi, kadangi nuosprendyje rašoma, „kad jis padarė labai sunkų nusikaltimą“, šią sufabrikuotą šnipinėjimo bylą vertinu kaip politikų valią vykdžiusių teisėsaugos atstovų sunkų nusikaltimą, laužant jauno savo šalies piliečio likimą.

Beje, kažkodėl visi teismo posėdžiai buvo uždari, nors juose nebuvo paviešinta jokia slapta informacija. O įrodymų, kad kažkoks sūnaus negirdėtas žvalgybininkas Čaginas slapstėsi už Pergalės fondo koordinatoriaus Piotro Taraškevičiaus nugaros, VSD pareigūnai nei prokurorui, nei teisėjui, nei advokatei nepateikė. Nes greičiausiai jie egzistuoja tik jų vaizduotėje..